Kai kalbame apie impresionizmą, padėjusį pagrindus moderniam menui, pirmiausiai visada galvojame apie Žoržo Sera “Popietę Grand Žatos saloje” ir Klodo Monė “Vandens lelijas”. Iš tiesų tai tipiniai šio judėjimo kūriniai – žydras dangus, vešli augalija, ramūs, pakiliai nusiteikę žmonės ir šviesos žaismas. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje tokie menininkai kaip Kamilis Pisaro, Alfredas Sislėjus, Berta Moriso ir Pjeras Ogiustas Renuaras iškilo vaizduodami dažnai nerūpestingą, pramogų kupiną viduriniosios ir darbininkų klasės laisvalaikį.

Visgi, nepaisant skubrių potėpių ir pastelinių atspalvių impresionizmas formavosi ne tokiame linksmame fone. Po vaizduojamomis buržuazijos linksmybėmis slypi sudėtingos to meto besikeičiančios miesto aplinkos realijos. Modernių laikų aušra atnešė ne tik modernizmą, bet ir politinę sumaištį, sunkias darbo sąlygas ir didžiulę aplinkos taršą. Prancūzijos-Prūsijos karas, vykęs 1870-1871 m. po prancūzų pralaimėjimo paliko neramias nuotaikas (nestabili situacija, susiklosčiusi po šio konflikto galiausiai prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo sukėlimo). Sparčiai augant žemesniųjų klasių populiacijai, miestai buvo perpildyti, pramonės revoliucija žydrą dangų nudažė pilkai, o upes užteršė nuotėkomis.

Klodas Monė "Aržantėjaus geležinkelio tiltas", 1873 m., Ontarijo meno galerija

Ontarijo meno galerijos kuratorė daktarė Kerolain Šilds vienos parodos atidaryme pasidalino iškalbingu anekdotu apie Monė 1873 m. sukurtą paveikslą “Aržantėjaus geležinkelio tiltas”. Drobės viduryje matomas ant baltų kolonų virš Senos upės iškilęs geležinkelio tiltas. Žydrame danguje rangosi purūs garo variklio dūmų debesėliai. Upe plaukia du laivai, kuriuos nuo kranto stebi du žmonės. Meno istorikas Polas Takeris kartą šį paveikslą pavadino “Modernia miesčioniška utopija pagal Monė”. Šilds mano, kad tai tik pusė istorijos: “Negali nesuabejoti, ar pusiausvyra nėra pernelyg tobula, ar utopija nėra tik iliuzija. Tiesą sakant, norėdamas sukurti tokios gražios dienos įspūdį Monė turėjo ne tik užsimerkti, bet ir užsiimti nosį”. Kuratorė pastebi, kad nuo Paryžiuje išpilamų nuotėkų Senos upės pakrantės buvo pasidengusios dvokiančiu dumblu. To dumblo vienu metu buvo prisikaupę tiek, kad 1873 m. Aržantėjaus meras sunerimęs, jog kyla grėsmė visuomenės sveikatai, paprašė padėti išvalyti upę.

Klodas Monė "Anglių nešikai", 1875 m.

Jeigu dar galėtume sakyti, kad Monė užsimerkė prieš modernaus pasaulio problemas idealizuodamas gamtą, kitas kūrinys “Anglių nešikai” (1875 m.) aiškiai parodo liūdnas Pramonės revoliucijos pasekmes. Šiame paveiksle darbininkai zuja pirmyn ir atgal tarp anglies baržų ir krantinės. Jie peizaže tik tamsūs šešėliai be jokių vieną nuo kito atskiriančių bruožų. Meno istorijas Džeimsas Rubinas rašo: “Čia Monė purvinus, suprakaitavusius, robotukų darbą atliekančius žmones paverčia kontrastingu ritmu.” Priešingai nei šviesios, linksmos Monė vandens lelijos, “Anglių nešikai” vaizduoja kone Sizifišką darbą – nesunku įsivaizduoti, kad vyrai anglis iš kranto į laivus nešiodavo kiaurą dieną, darbas niekada nesibaigdavo.

Edgaras Dega "Lyginanti moteris", 1887 m., Vašingtono nacionalinė meno galerija

Tačiau impresionistų dėmesio centre buvo ne tik vyrai darbininkai. Edgarą Dega ypač domino darbininkų klasės moterys. Nors dailininkas išgarsėjo savo balerinomis (dabar jos atrodo nekaltai, bet tais laikais buvo įprasta, kad teikdavo intymias paslaugas), jo paveiksle “Lyginančios moterys” ne ką mažiau įtikinamai vaizduojamos moterys darbininkės. Paveiksle viena moteris spaudžia lygintuvą prie baltos paklodės, o kita stovi šalia žiovaudama su vyno buteliu rankoje. Meno istorikė Mari Hanter rašo, kad “Lygintojos buvo iš esmės naujas dalykas ir todėl tapo įdomiu subjektu meno judėjimui, kuris siekė modernumo... Fiziškai sunkus ir purvinas darbas buvo dažnai sulyginamas ir su žema morale.” Apsirengusios plonos medvilnės drabužiais, dirbančios prikaitusiose, ankštose patalpose ir girtuokliavimu pagarsėjusios skalbėjos, anot Hanter, buvo “laikomos patraukliomis ir kartu atstumiančiomis”. Taigi, suvaržytame Viktorijos amžiuje moderniesiems impresionistams jos tapo tobulais modeliais. Kiti autoriai kaip Ogiustas Luisas Leperas ir Džiuzepė de Nitis devynioliktojo amžiaus pabaigoje taip pat vaizdavo dirbančias skalbėjas, tik tuose paveiksluose jas supo vyriškos figūros. Tokia kompozicija parodė sąsają tarp lyties, darbo, klasės ir atskleidė Europos gatvę kaip visuomenės skerspjūvį.

Klodas Monė "Normandijos traukinio atvykimas, Sen Lazaro stotis", 1877 m., Čikagos meno institutas

Anot Šilds, klaidinga nuostata apie impresionizmą nusistovėjo todėl, kad daugybė to meto meno istorikų judėjimą siejo su laisvalaikiu, malonumais ir tokia samprata išlieka įsitvirtinusi iki šių dienų. Dabar, turint galvoje, kad impresionistams rūpėjo toli gražu ne tik linksmybės, bet ir naujo, modernaus pasaulio sukurtos problemos, nesunku išvesti paralelę su šiais laikais, kai pažanga vėl imama vertinti kontraversiškai.