Menas sukelia daug klausimų. Jei stovėdami prieš paveikslą meno galerijoje norite paklausti: „Kas per...?“, vadinasi, paveikslas vykęs.

Tačiau tiems, kurie su menu susiduria rečiau, dažniausiai kylantys klausimai atveda į aklavietę. Štai jie:

1. Kodėl tai menas?

Visų pirma, menas yra labai įvairus, kaip ir filmai ar muzika – nuo nebyliojo kino iki žiūrimiausių Holivudo juostų, nuo klasikinės muzikos iki repo. Galimybės begalinės. Tas pats ir su menu.

Dalis meno kūrinių, kuriuos pamatysite galerijose ar muziejuose, skirti pavaizduoti, kaip atrodo tikrovė. Juos suprasti lengviau. Kaip pavyzdį paimkime Claude Monet „Vandens lelijas“. Tačiau pastaruoju metu menui rūpi kiti dalykai.

Ekspresionizmui svarbu atvaizduoti vidinę emocinę ir psichologinę įtampą spalvomis ir potėpiais. Abstraktus menas kuria spalvines kompozicijas, kurios tyčia neatvaizduoja jokių realaus pasaulio objektų. Konceptualus menas labiausiai vertina idėją, o pats objektas kartais visai nesvarbus. Minimalizmas koncentruojasi  į medžiagą.

Visgi, priešingai nei populiarūs filmai ar muzika, menas nepateikia konteksto. Ką tai reiškia?

Kad ir ką mėgintume suprasti, reikalingas kontekstas. Jei žiūrime Holivudo filmą, tai, kas reikalinga, kad suprastume siužetą, pateikiama pačiame filme per lengvai atpažįstamus veikėjų tipažus ir įprastas įvykių grandines. Jei norite tiesiog pavalgyti spragėsių ir pailsėti, viskas puiku, tačiau šiuo atveju reikšmė yra paviršiuje, kitokioms interpretacijoms paprasčiausiai nepaliekama vietos.

Bet pagalvokime apie meniškesnį filmą, pavyzdžiui David Lynch „Malholendo kelią“, kuriame konteksto pateikiama mažiau, o reikšmė ne tokia akivaizdi, tad atsiveria galimybė interpretuoti pačiam. Režisierius nepateikia tiesaus atsakymo.

Taip, tai reikalauja pastangų, visai kaip kryžiažodis ar sudoku, bet juk tai ir įdomiausia!

2. Ką tai reiškia?

Prieš 100 metų, XX amžiaus pradžioje, eksperimentuoti mėgstantys dailininkai, kuriuos dabar laikome avangardu, užsidegė mintimi sukurti naują vaizdavimo kalbą. Iki tol dar nuo renesanso laikų vaizdavimo kalba reiškė „atvaizdavimą“ – paveikslas vaizdavo peizažą, žmones ar vazą su gėlėmis. Geras menas reiškė realistiškai atvaizduotą objektą.

Visgi, 1839 metais išradus fotografiją, nebeliko prasmės valandų valandas kiurksoti prie drobės mėginant išgauti realistiškumo efektą – kamera šį darbą atliko greičiau ir geriau.

Nuo tada avangardo menininkai ėmė vaizduoti tai, kas nematoma: emocinę ir psichologinę būklę.

Paveiksle „Klyksmas“ (1893) Edvardas Munchas ekspresyviais potėpiais, raudonu dangumi ir rėkiančia figūra  mėgino perteikti panikos priepuolio siaubą. Kiti avangardistai kaip Pablo Picasso, Wassily Kandinsky pasuko prie abstrakcijos.

Abstrakcionistai į paveikslo ar skulptūros kūrimą žiūrėjo panašiai kaip į muziką. Muzika nieko neatvaizduoja, jos forma visiškai abstrakti. Tą patį mėgino padaryti abstraktus menas pasitelkdamas spalvą ir liniją.

Abstraktus menas išpopuliarėjo XX amžiaus viduryje ir vėliau kiek prigeso, tačiau jo vietos neužėmė vaizduojamasis menas. Meno centre atsidūrė idėja. Carl Andre skulptūra „Equivalent VIII“, sudaryta iš kvadratu išdėstytų 120 plytų tą ir reiškia – tai pačios plytos, jų materialumas ir medžiagiškumas. Sudėliodamas jas galerijos kontekste menininkas tai ir norėjo pasakyti.

3. Tą patį galėtų padaryti keturių metų vaikas.

Visi žino Picasso citatą: „Ketverius metus mokiausi tapyti kaip Rafaelis ir visą gyvenimą, kol išmokau tapyti kaip vaikas“. Picasso norėjo pasakyti, kad nuo renesanso laikų vyravusi meno tradicija kliovėsi lengvai išmokstama formule. Pavyzdžiu čia galėtų būti „Mona Lisa“, nutapyta apie 1503 metus.

Išmokę perspektyvos, šešėlių ir kitų renesanso taisyklių, tą patį nutapytų daugelis.

Nuo renesanso praėjus keturiems šimtams metų šios technikos pabodo ir avangardistai nusprendė, kad gana kopijuoti realybę. Tačiau kuo pakeisti senas, išbandytas renesanso taisykles?

Picasso ėmė ieškoti naujų šaltinių – jo darbuose atsirado Afrikos genčių ženklai. Kiti naujų technikų ieškojo psichinių ligonių piešiniuose, dar kiti – vaikų piešiniuose. Jei modernus menas atrodo lyg nupieštas keturmečio, vadinasi, dailininkas tai ir norėjo padaryti.

Galima išmokti nupiešti šunį taip, kad jis atrodytų kaip gauruota, lojanti būtybė, tačiau kaip dar naujai pavaizduoti jo šuniškumą? Tai jau didelis iššūkis, reikalaujantis ne tik piešimo įgūdžių, bet ir fantazijos.

Rusų menininkas Olegas Kulikas su šia mintimi 1997 metais dvi savaites nuogas gyveno Niujorko galerijoje stovėjusioje būdoje, leidosi vedžiojamas už pavadėlio, lojo ir kandžiojo žmones.

Žinoma, tai kraštutinumas, tačiau jis šuniškumą atskleidžia daug geriau nei plokščios pieštuko linijos ant popieriaus.

Keturi (geresni) būdai pažvelgti į meną

Taigi, kokius klausimus verta kelti susidūrus su meno kūriniu, kurio nesuprantate iš pirmo žvilgsnio? Neseniai australų meno teoretikas Terry Smithas pasiūlė „Keturis būdus pažvelgti į meną“. Tai keturi paprasti klausimai:

1. Ką matau vien žvelgdamas į kūrinį?

2. Kaip šis darbas sukurtas?

3. Kada jis buvo sukurtas? Kas tuo metu vyko meno ir istoriniame kontekste?

4. Kodėl menininkas jį sukūrė? Ką jis reiškė jam ir mums?

Kiekvienas klausimas atvers vis daugiau konteksto taip padėdamas geriau suprasti kūrinį.

Taigi, kitą kartą galerijoje pamatę sudėliotas plytas, neklotą lovą ar paveikslą, kuris panašus  keturmečio keverzones, užduokite sau šiuos keturis klausimus. Greičiausiai, jie iškels dar daugiau klaustukų, tačiau toks menas pats įdomiausias.