Kai meno pasaulyje dažnai siekiama išprovokuoti, sukelti kuo stipresnę emociją, Vytautas Poška eina priešingu keliu ir kuria paprasčiausią ramybę. Dauguma autoriaus kūrinių daugiau arba mažiau į abstrakciją palinkę peizažai, kuriuose vaizduojamas vietas sunkiai susiesi su konkrečiu žemėlapio tašku, veikiau pajusi, kad jos tarsi jau matytos ir patirtos, kaip pavadinimas, pakibęs ant liežuvio galo, kažkas, ką tikrai žinai, bet niekaip negali įvardinti. Erdvė ir laikas čia tampa begaliniai. Jokio siužeto, jokio apčiuopiamo pasakojimo nenešantys vaizdai nukreipia mintis savieigai ir nuteikia savotiškai meditacijai.