Yra daugybė būdų pamatyti Paryžių, bet meno mylėtojams turime tikrą perliuką – trumpą ekskursiją po Paryžių garsiojo olandų postimpresionisto pėdsakais. Į Paryžių Vincentas atvyko po nesėkmingų mėginimų prasimušti Olandijoje, nes Paryžiuje, kaip tik netoli Monmartro kalvos, gyveno jo brolis Teo, kuris dirbo Gupilio galerijoje, vertėsi meno prekyba ir iš to labai neblogai gyveno. Brolis pasikvietė Vincentą tikindamas, kad jis privalo pamatyti Paryžių, susipažinti su ten gimstančia nauja meno srove – impresionizmu, ir Vincentas sutiko. Ar Paryžius išpildė jaunojo dailininko lūkesčius?

Monmartras, XX a. pradžia

Su kaupu. 1886 m. vasarį Vincentas atsikraustė pas Teo. Savo buto išlaikyti jis negalėjo, nes nepardavė nė vieno paveikslo, bet brolis matė jo talentą ir mielai palaikė kylantį menininką. Jiedu apsigyveno drauge adresu 54 Rue Laval, kuri dabar pervadinta, taigi būtų rue Victor Massé 25.  Teo butas buvo nors ir gražus, bet per mažas, Vincentas neturėjo, kur dirbti. Po poros mėnesių broliai persikraustė į  54 Rue Lepic esantį didesnį butą.

"Vaizdas iš Teo buto", 1887 m., Van Gogo muziejus, Amsterdamas

Netoli nuo čia buvo jo gero bičiulio Anri Tuluz Lotreko dirbtuvė ir butas – rue Calaincourt 21. Dailininkai daug dirbo drauge, kartu piešė pozuotojas, Vincentas lankydavosi Anri rengiamuose vakarėliuose. Netoliese ir dar viena ne tik Van Gogui, bet ir visiems impresionistams svarbi vieta – Restaurant du Chalet, buvęs Avenue de Clichy 43. Čia jis kartu su Lotreku, Gogenu ir dar keliais menininkais pirmą kartą eksponavo savo darbus. Tai buvo paprastas restoranėlis, kuriame darbininkai susirinkdavo pavalgyti po dienos darbų. Menininkai ilgas valandas ginčijosi, kur kabės kuris paveikslas, ir pirmąją parodos dieną neramiai sėdėjo prie vieno stalo iš jaudulio negalėdami paliesti sriubos – taip jie laukė lankytojų reakcijos. Deja, teko stipriai nusivilti – pavargę valgytojai į paveikslus net nepakėlė akių. Tame pačiame Monmartre buvo ir Vincento su Teo pamėgtas „Chez Bataille“ restoranas rue des Abbasses 20, nors nėra aišku, ar dabar tuo adresu stovintis pastatas tas pats, kuriame buvo įsikūręs restoranas, bet iš laiškų ir atsiminimų žinoma, kad vieta buvo mėgstama dailininkų ir šeimininkė visus dailininkus sodindavo vienoje iš dviejų restorano patalpų. Būtent čia Van Gogas susipažino su Gogenu, o ši pažintis buvo reikšminga visai meno istorijai.

"Tėvuko Tangi portretas" 1887 m., Rodeno Muziejus, Paryžius

Leisdamiesi nuo Mormartro kalvos link Paryžiaus centro galite stabtelėti ties rue Clauzel 14, kur buvo įsikūrusi tėvuko Tangi dailės reikmenų parduotuvė. Pas tėvuką Tangi apsipirkdavo visi impresionistai, o jis po kelis jų darbus išstatydavo vitrinoje arba pakabindavo ant parduotuvės sienų. Tiesa, tėvukas Tangi nebuvo pats geriausias pardavėjas, kartais atėjusiam klientui atsisakydavo parduoti kūrinį arba tyčia pasakydavo didesnę kainą. Už tai jo žmona buvo paprastesnė – kartą klientui, kuris neturėjo pakankamai pinigų Sezano natiurmortui su obuoliais, atrėžė paveikslo dalį už tiek, kiek turėjo.

Atvykęs į Paryžių Van Gogas gėrė į save viską, ką galėjo, ir Paryžiaus muziejai jam buvo didžiausias lobynas. Tarp mėgstamiausių – Luvras ir Liuksemburgo muziejus. Luvre jį labiausiai domino E. Delakrua, kurio kūriniuose jau galima matyti pirmąsias modernesnio meno užuominas, kūriniai. Vincentas studijavo jo techniką ir naudojamas spalvas. Liuksemburgo muziejus tuo metu garsėjo šiuolaikiniu menu ir čia Vincentas kiekvieną savaitę užsukdavo pasisemti įkvėpimo.

Paryžiaus Luvras, XIX a. pabaiga

Liuksemburgo sodai, XIX a. pabaiga

Jeigu turite šiek tiek daugiau laiko, neaplenkite ir Temple de L’Etoile, esančios Avenue de la grande Armée 54-56, kur Vincentas ateidavo pasiklausyti pastoriaus Bersjė. Vieta turi nepaprastą atmosferą.

Galiausiai reikia pasakyti, kad Paryžius padarė didžiulę įtaką Van Gogo tapybai –  visų pirma, čia jis atrado impresionistus, kuriais neapsakomai susižavėjo. Atvykus į Paryžių dailininko drobėse atsirado iki tol stigusios gyvybės, ryškių spalvų, vienu metu brolis Teo net išsigando, kad Vincentas kopijuodamas impresionistus praranda savo unikalumą. Deja, galiausiai Vincentas nepakėlė greito miesto gyvenimo tempo ir chaoso ir išvažiavo į Prancūzijos pietus, į Arlį, kur jo kūrybos kelias pasiekė tikriausią apogėjų, bet apie gyvenimą Arlyje – kitą kartą.