Kalbėdami apie šiuolaikinį meną esame pratę, kad menininkės moterys drąsiai stovi šalia vyų, tačiau kiek išvardintumėte renesanso ar baroko dailininkių ar skulptorių? Kažin ar prisimintumėte nors vieną. Ar tai reiškia, kad moterys tais laikais netapė? Kad nenutapė nieko vertingo? Tiesa ta, kad tų laikų moterų, norinčių tapyti, situacija buvo sudėtinga. Baroko menininkai į moterį geriausiu atveju žiūrėjo kaip į mūzą, kaip į grožio objektą, skirtą vyriškam žvilgsniui. Nuogi moterų kūnai, nuolankus žvilgsnis ir tobulos formos – tai buvo baroko moteris mene. Tik XX a. meno istorijoje iškilo istorijos apie vieną pirmųjų baroko dailininkių Artemisia Gentileschi, kuriai pavyko išsikovoti vietą vyriškame meno pasaulyje. Kadangi Artemisios figūra baroko mene buvo neabejotinai išskirtinė, jos meną ir gyvenimą čia patyrinėsime.

"Autoportretas kaip tapybos alegorija",  1638 m. (nuotrauka: Wikicommons)

Šaltinių, kurie patvirtintų tikslią Artemisios biografiją trūksta, tačiau pagal turimus teigiama, kad ji buvo gimusi 1593 metais ir mirusi 1653 metais. Artemisia augo apsupta meno, nes būnant trylikos metų mirė jos mama, o tėtis buvo dailininkas Orazio Gentileschi, Caravaggio bičiulis, tad nuo mažens ji buvo supažindinta ne tik su menu ir visa meno „virtuve“, bet ir su pačiais dailininkais.

Nors didelį susidomėjimą ji sukėlė tik XX amžiuje, buvo gerai žinoma ir savo laikais tik negaudavo didelių ir stambių užsakymų iš mecenatų vien dėl to, jog buvo moteris, o tų laikų padorios Romos moterys slėpėsi už storų namų sienų. Jos retai išeidavo į gatvę, o ką jau kalbėti apie darbą, tačiau Artemisiai, kurios tėvas buvo dailininkas, atsivėrė puikių galimybių. Mergaitės talentas menui išryškėjo labai anksti ir tai pastebėjęs tėvas nusprendė, kad reikia lavintis. Gentileschi tėvas išsiuntė ją mokytis pas savo draugą Agostino Tassi. Deja, mokslo šaktys buvo karčios ir netrukus buvo pradėtas jaunos dailininkės tėvo inicijuotas teismo procesas, kuriame A. Tassi buvo apkaltintas išprievartavimu. Iš išlikusių teismo dokumentų galima teigti, jog Artemisia buvo ryžtinga moteris, po išprievartavimo, kaip ji teigė teisme, ji grasino Tassi : „Norėčiau tave nužudyti šiuo peiliu, nes Tu mane pažeminai”. Ji metė peilį į prievartautoją, tačiau šis spėjo pasitraukti. Taigi, XVII a. pradžioje Artemisia stojo į teismą, prieš tuo metu gerai žinomą, popiežiaus vertinamą dailininką. Teismo procesas truko septynis mėnesius ir sukrėtė visą Romą. Deja, dėl turimos stiprios protekcijos A. Tassi nebuvo nubaustas, o Artemisia niekada nesusigrąžino savo reputacijos. Turbūt nereikia ir sakyti, kad patirta trauma paženklino ne tik asmeninį, bet ir kūrybinį dailininkės kelią.

Maždaug prieš šešerius metus, Kathleen Gilje rentgeno spinduliais ištyrė dailininkės paveikslą „Suzana ir seniai“ (nuotrauką rasite čia)  ir atrado užtapytus sluoksnius, kurie išryškino biografijos įtaką dailininkės paveikslams. Nors dailininkė tapė Suzanos ir senių siužetą, kuriame jauna mergina kaip ir ji pati yra išprievartaujama dviejų senių besimaudant soduose (būtent medžiaga ant Suzanos kelių yra maudynių, švaros, nekaltumo simbolis, kuris jau suglamžytas guli ant jos kelių ir nedengia Suzanos nuogumo), ji norėjo perteikti asmeniškesnę interpretaciją. Rentgeno šviesa atskleidė, jog pirminiame paveikslo variante buvo nutapytas pasipriešinimas, mergina tempiama už plaukų, kaklas įsitempęs taip, kad matosi visos gyslos, o vienoje rankoje ji laiko peilį. Toks vaizdavimas tiesiogiai siejasi su jos biografiniais įvykiais. Deja, ši interpretacija vėliau užtapyta ir paliktas variantas, kuriame Suzana nuo senių traukiasi visu kūnu, rankų gestai išduoda priešinimąsi, tačiau tokio dramatizmo kaip anksčiau nebelieka.

"Suzana ir seniai", 1610 m. (nuotrauka: Wikicommons)

Įdomu tai, kad dailininkės tapyba priskiriama ir renesansui, ir barokui, nes jos ankstyvuosiuose paveiksluose dar matomi renesanso bruožai, o vėliau ryškėja ankstyvojo ir brandžiojo baroko raiška. 1610 metais nutapytame paveiksle „Suzana ir seniai“ dar nesimato ryškaus, barokui būdingo chiarroscuro, fone – šviesus dangus, tai renesansui būdinga raiška. Naudoti aliejiniai dažai ant drobės.  Spalvos vaiskios, matosi ryški dienos šviesa, kas taip pat būdinga renesansinei tapybai. Ryškėjantis barokas matomas šešėliuose - tarp senių, kurių šešėliai tokie tamsūs, kad pradangina pusę veido; Suzanos veide – taip pat pusė veido paslėpta šešėlyje. Vaizduojamų veikėjų paslėpimas ar išryškinimas šešėlių pagalba – vienas būdingiausių baroko bruožų. Paveikslas tapytas pagal tuo metu vyravusius kompozicijos principus, t. y., centrinė kompozicija, naudojantis aukso pjūvio taisykle, paveikslas sudalintas į horizontales, taip išlaikomos harmoningos proporcijos.

Šio paveikslo svarba ypač išaugo paskutiniajame dešimtmetyje, kai vis dažniau kalbama apie moterų poziciją visuomeniniame gyvenime istorijos atžvilgiu, o feminizmas yra populiarus beveik visame pasaulyje. Tokie pavyzdžiai kaip Artemisijos pasakoja apie vyrų galią Europos kultūroje, patriarchalinę sistemą, vyravusią baroko laikmetyje, ir priverčia susimąstyti, kiek tai aktualu dabar ir ar daug pasikeitė per keturis šimtus metų.