Prancūzų postimpresionistas Polis Gogenas paliko svarbų pėdsaką meno istorijoje – jis buvo didžiausias įkvėpimas Pikasui ir Matisui, o van Gogas jį laikė artimiausia siela. Kelias į meno pasaulį buvo skaudus – po tėvo mirties Gogenas ėmė tapyti tikėdamasis paversti savo sielvartą grožiu, tačiau liūdesys jį lydėjo visą gyvenimą.

Galbūt dėl to jis buvo labai empatiškas kitų dailininkų kančioms, ypač tų, kurie jam rodėsi drąsūs inovatoriai, išjudinantys status quo, bet turintys už tai sumokėti.

Tarp tokių liberalų buvo ir jaunas prancūzų tapytojas, poetas, eseistas ir dramaturgas Emilis Bernardas.

"Autoportretas su Polio Gogeno portretu", Emilis Bernardas, 1888 m., Van Gogh Museum

1888 m., būdamas dvidešimties, Bernardas nuėjo daugiau nei 500 kilometrų iš Paryžiaus į Pont-Aveną, kad pasimatytų su Gogenu – savo kūrybos guru. Dvidešimčia metų vyresnis tapytojas netruko susižavėti Bernardo kūrybine drąsa ir naujoviška technika. Tarp judviejų užsimezgė artima draugystė, kuri vėliau peraugo į konkurenciją, bet šis santykis amžiams pakeitė abiejų kūrybos estetiką, viso modernaus meno raidą ir pasėjo simbolizmo sėklą.

1889 m. 41-erių metų Gogenas iš jaunojo draugo, sulaukusio aršios kritikos savo paveikslams, gavo širdį drąskantį laišką. Tapytojas 21-erių Bernardui atrašė:

“Mane pasiekė tavo liūdnas laiškas. Suprantu, koks kartėlis apima, kai kvailai neįvertinami tavo darbai ir tu pats... Bet ko norėtum labiau? Vidutinybės, kuri įtinka visiems, ar talento, kuris atveria naujas platybes? Jeigu turime laisvą valią, privalome rinktis. Ar norėtum turėti pasirinkimo galią, jeigu pasirinkimas veda į kančią – kaip Neso marškiniai, kurie prilimpa ir nebegali nusivilkti? Iš tų, kurie neturi galios kurti ir tik gūžčioja pečiais, galima tikėtis, kad jie puls originalumą.

Aš priimu save suformuotą įvykių, žmonių, šeimos, bet tik ne viešosios nuomonės. Ją aš niekinu ir galiu išgyventi be gerbėjų. Nesakysiu, kad taip pat galvojau būdamas tavo amžiaus, bet grynos valios dėka šiandien esu toks, koks esu. Tegu įdėmiai išstudijuoja mano paskutinius paveikslus, ir jeigu jiems sukils nors kokie jausmai, supras, kiek daug juose nuolankios kančios – iš širdies ištrūkusio šauksmo... Bet tu, kodėl tu kenti? Tu jaunas, tau dar per anksti užsikrauti šį kryžių. Nemaištauk; vieną dieną džiaugsiesi, kad atsispyrei pagundai nekęsti, o to, kuris kentėjo, gerume, slypi kerinti poezija.”

Tikimės, kad Polis Gogenas įkvėps ir jus!