Žmonės meną kūrė nuo neatmenamų laikų, neturėdami nei idealių priemonių, nei išsilavinimo, bet kažkodėl užsiminę apie “savamokslį dailininką” greičiausiai sulauksite kreivų žvilgsnių. Tiesą sakant, menas kaip mokslas gimė tik XVII a. kartu su Académie Française, kuri įtvirtino tam tikrus standartus. Nuo tada gerą šimtmetį akademijos reikšmė tik augo, kol galiausiai XIX a. atsirado dailininkų, kurie ėmė maištauti, nes akademija nors ir lavino profesionalus, stabdė progresą – žmogaus kūryba neišsitenka jokiuose rėmuose. Taigi, dalis genialių dailininkų į meno akademijas liko nepriimti, kiti išmesti, o dar kiti ir nesistengė į jas patekti, nes tapyti pradėjo sulaukę vyresnio amžiaus.

Bet mintis, kad gali patekti į dailės istoriją net ir nebaigęs akademijos, pradėjęs tapyti tik antroje gyvenimo pusėje, labai įkvepia ir išlaisvina, todėl dabar kviečiame skaityti penkių savamokslių dailininkų  istorijas.

Anri Ruso

Anri Ruso, "Aš: Portretas-peizažas", 1890, Wikimedia Commons

Anri Ruso užaugo impresionistų ir postimpresionistų eroje, bet jokio meninio išsilavinimo neįgijo, nes tapyti pradėjo tik 1884 m., būdamas jau 40 m., o iki tol dirbo klerku ir todėl iš kritikų, skeptiškai vertinusių naivų, neprofesionalų meną, užsidirbo Le Douanier (“muitinės pareigūno”) pravardę. Kita vertus, manoma, kad būtent daug pastangų nereikalaujantis Ruso darbas (nes iš tiesų muitinės pareigūnu jis niekada netapo) suteikė jam galimybę išmokti tapyti; kai nekilnodavo popierių, keliaudavo į Luvrą ir eskizuodavo ten eksponuojamus paveikslus.

Kiti menininkai vertino Ruso paprastumą, jo kūrinių nepretenzingumą, ko niekada nebūtum pasakęs apie akademijos standartus. Egzotiškais peizažais išgarsėjęs dailininkas kūrė sapną primenančias scenas aiškiais kontūrais. Vėliau šiuos kūrinius labai pamilo siurrelistai, kurie irgi stengėsi perteikti sapno tikrovę. Gyvenimo pabaigoje jo kūriniai buvo eksponuojami kartu su van Gogo ir Polio Gogeno, kolekcionuojami paties Pablo Pikaso, kuris buvo jo didžiausias gerbėjas. Neblogai, tiesa? 

Vincentas van Gogas

Vincentas van Gogas "Tapytojo autoportretas", 1887-1888, Van Gogh Museum

Vienas įtakingiausių modernistų buvo sudėtingo charakterio ir klasės suolo nemėgo. Jį mokė mama ir šeimos guvernantė, formalus ugdymas sekėsi sunkiai, bet galiausiai 16 metų Vincentas tapo meno prekeivio asistentu.

Kai atsibodo ir šitai, pamėgino stoti į seminariją ir tapti pastoriumi, bet neišlaikė stojamojo egzamino. Tada praleido pusmetį misionierių mokykloje ir 1879 m. gavo misionieriaus darbą. Jo brolis Teo, kuris prekiavo menu, pamatęs Vincento eskizus paskatino jį piešti toliau. Vincentas pamėgino stoti į Briuselio karališkąją meno akademiją, bet nesėkmingai.

Pasibaigus pinigams grįžo namo ir toliau mokėsi piešti – dirbo dieną naktį. Jis studijavo japonų raižinius ir savo amžininkų modernistų kūrinius, bet galbūt todėl, kad niekas jo nemokė, išvystė labai individualų stilių – jo energingi potėpiai ir ryškios, grynos spalvos, atvėrusios dailininkui akis pietų Prancūzijoje, savu laiku buvo didelė naujovė ir įkvėpimas kartų kartoms.

Frida Kalo

Fridos Kalo tėvas, vokiečių fotografas, anksti pastebėjo dukters talentą menams ir pradėjo mokyti ją fotografuoti bei paprašė draugo pamokyti grafikos meno. Kai jaunoji dailininkė pranoko visus mokytojo lūkesčius, jis netgi pasiūlė jai apmokamą praktiką savo raižinių studijoje. Visgi, pačią Fridą labiau traukė medicinos studijos. Deja, būdama aštuoniolikos pateko į tragišką tramvajaus avariją ir visos viltys žlugo. 

Kol sveiko po avarijos, o tai užtruko daug mėnesių, Fridai buvo pagamintas molbertas su veidrodžiu, kuriame tapydama galėjo stebėti save. Stebėdama savo anatomiją ji pradėjo tapyti autoportretus ir pamažu atrado savitą stilių. Fridą labiau traukė ne iliustravimas, o saviraiška. Modernius formos atradimus ji jungė su meksikiečių liaudės tradicija. Fridos kūryba atskleidė, kad liaudies mene galima atrasti galingą alternatyvą akademinei tradicijai.

Polis Gogenas

Polis Gogenos tapyti pradėjo tik sulaukęs maždaug trisdešimties. Iki tol jam puikiai sekėsi prekiauti biržoje. Įdomu tai, kad pradėjęs tapyti beveik iškart sulaukė pripažinimo, vienas ankstyvų jo paveikslų buvo eksponuojamas oficialiame Paryžiaus Salone ir nuo tada dalyvavo impresionistų parodose,  bendravo su Poliu Sezanu (padariusiu didelę įtaką ir visada bijojusiu, kad Gogenas pavogs jo talentą), Kamiliu Pisaro (jiegu mėgo piešti vienas kito portretus). Kai impresionistų judėjimui atėjo galas ir pasirodė, jog ateities jis nebeturi, išvyko į Panamą, kur dirbo kanalo kasybose ir tape. Deja, dėl salos klimato susirgo maliarija ir dizinterija ir buvo išsiųstas namo į Prancūziją. Čia jis visiškai atsisakė impresionistinės tapybos.

Nuvykęs į Arlį dirbo kartu su van Gogu, kuriuo labai žavėjosi ir skatino daugiau tapyti iš atminties ir vaizduotės, bet viešnagė, kad ir kokia įkvepianti, baigėsi nupjautomis ausimis.

Po poros metų būdamas keturiasdešimt trejų dailininkas išvyko į Taitį, kur kūrė įkvėptas vietinių gyvenimo autentikos. Gyvenimas atokioje saloje jo kūrybą nuspalvino žėrinčiomis spalvomis, drobėse matomi vietiniai žmonės, natūraliai dekoratyvi gamta. 2015 m. parduotas dailininko paveikslas “Kada tu ištekėsi?” tuo metu buvo brangiausiai parduotas paveikslas.

Polis Gogenas "Kada tu ištekėsi?" 1892, Wikimedia Commons

Kazys Šimonis 

Turbūt nedaug kas pagalvos, kad ir vienas garsiausių lietuvių dailininkų, Kazys Šimonis, buvo savamokslis. Nors mokėsi dailės pas Adomą Varną ir įvairiose meno mokyklose, nė vienos jų nebaigė. Dailininko paveikslai nukelia į pasakų, legendų ir dainų pasaulį, jo kūrybai didelę įtaką kaip ir aukščiau minėtiems modernistams padarė liaudies menas. Jis nemėgo plenerinės tapybos ir labiau vertino vaizduotę.

Priešingai nei Gogeno ar Fridos Kalo paveikslus, daugybę K. Šimonio paveikslų galima rasti lietuvių namuose, o norintys jų įsigyti, tą gali padaryti už palyginti prieinamą kainą. Dailininko darbus galite pamatyti ČIA.