Abstrakti tapyba laikoma viena gryniausių išraiškos formų, kuri kūrėjui leidžia laisvai komunikuoti nesusivaržant objektyvios realybės formomis. Šios formos ieškojimai ir bandymai tęsėsi per daugybę meno srovių nuo vokiečių ekspresionistų iki kubistų, todėl šiame straipsnyje trumpai susipažinsite su abstrakčios tapybos istorija, garsiausiais dailininkais ir keliais mūsų galerijos autoriais, įvaldžiusiais abstrakciją.

Trumpa istorija

XIX ir XX a. abstrakčioji tapyba buvo mėginimas atitrūkti nuo klasikinės, tradicinės tapybos. Daugybė pirmųjų abstrakcionistų buvo baigę tradicines akademijas, išmokę tapyti klasikinį realizmą, perspektyvą, šešėlius, kurių reikėjo tapant istorines ir mitologines scenas.

Žengiant į XX a. daugybė menininkų ėmė priešintis klasikiniam mokymui, ėmė kurti meną, kuris vaizdavo nebūtinai mūsų regimą tikrovę. Ši nauja tapybos rūšis buvo laikoma „grynu menu“, nes tapomas subjektas ėjo tiesiai iš menininko. Abstrakcionistai eksperimentavo naujomis technikomis, naudojo grynas, netikėtas spalvas, perkūrinėjo tikrovės formas ir atmetė realistinę, trimatę perspektyvą.

Abstrakčios tapybos technikos ir garsiausi abstrakcionistai

Vokiečių ekspresionizmas ir Kandinskis

Vasilijus Kandinskis "Kompozicija VII" (Nuotrauka: Ibiblio)

Abstrakcionistams labiausiai rūpėjo eksperimentuoti spalvomis ir žadinti jausmus. Vokiečių ekspresionistams būdinga ryški paletė, spalvos siejamos su žmonių jausmais. Garsiausias šios srovės atstovas Vasilijus Kandinskis dažnai laikomas pirmuoju abstrakcionistu. Jis išgarsėjo savo spalvų derinimu ir spalvų siejimu su jausmais. Kaip ir dauguma kitų menininkų, Kandinskis buvo įsitikinęs, kad muzika taip pat yra gryniausia abstraktaus meno forma, nes išraiška nereikalauja realaus pasaulio formų. Savo paveikslus Kandinskis vadino „kompozicijomis“.

Fovizmas, Orfizmas ir Matisas, O’Kif ir kiti

Abstrakčiam menui buvo labai svarbu atsisakyti trimatės perspektyvos ir tai gerai matyti fovistų ir orfistų kūriniuose. Fovizmas subjektus vaizduoja ryškiomis, grynomis spalvomis, o orfizmui būdingesnės spalvinės dėmės nei konkrečios figūros. Anri Matisas buvo garsiausias fovistas ir jo darbuose, tokiuose kaip „Žalias brūkšnys“ (angl. The Green Stripe) (1905 m.) išgrynintas visos srovės stilius. Paveikslas yra dailininko žmonos portretas, kurios veido oda nutapyta žaliais ir geltonais atspalviais. Matisas atsisako ne tik trimatės perspektyvos, bet ir realių spalvų. Jo regėjimas, per paveikslą perteikiamas žiūrovui, pagrįstas jausmu. Iš orfistų gerai žinomas Robertas Deloni, kurio „Vienalaikiai miesto langai“ (Angl. Simultanios Windows of the City) (1912 m.) ir „Pirmasis diskas“ (Angl. The First Disk) (1912-1913), susideda iš įvairių spalvų potėpių ir dėmių. Džordžija O’Kif garsėja spalvingais, iš arti vaizduojamais gėlių žiedais, kurie savo esme irgi yra abstrakcijos.

Kubizmas ir Malevičius su Mondriani

Nors ankstesnės srovės dar turėjo nors ir laisvą ryšį su tikrove, kubizmas, visiškai panaikinęs perspektyvą, paklojo pamatus grynai abstrakčiai tapybai. Kubistai buvo įsitikinę, kad visi akademiniai triukai, skirti kuo realistiškiau pavaizduoti realybę, neleidžia atskleisti vaizdavimo subjektų esmės. Jie teigė, kad dvimatė drobė neturėtų būti "langas" į realistinį vaizdelį ir siekė pabrėžti drobės plokštumą. Rusų suprematistas Kazimiras Malevičius abstrakciją perkėlė į naują lygmenį tapydamas plokščias geometrines formas baltame fone. Pitas Mondrianas tapydamas plokščius langelius kūrė begalybės įspūdį.

Abstraktusis ekspresionizmas ir Polokas, de Kuningas ir kiti

Abstraktieji ekspresionistai prie abstrakcijos prieina eksperimentuodami judesiu. Kartais jie ir vadinami veiksmo paveikslais, nes dokumentuoja menininko veiksmus, judesius, ar tai būtų vaikščiojimas aplink drobę varvinant dažus, kaip darė Džeksonas Polokas, ar agresyvūs Vilemo de Kuningo potėpiai. Kaip ir kitos abstrakcionizmo srovės šie menininkai pabrėžė spalvos svarbą ir paveikslo santykį su jų emocijomis, o ne daiktų formomis ir rinkosi vaizduoti ne apčiuopiamąją realybę, o emocijas, potyrius ir idėjas.

Mūsų galerijos abstrakcionistai

Konstantinas Žardalevičius

"Minčių išsipildymas"

Lina Zareckaitė

"Ramybė"

Aistė Jurgilaitė

"Rapsodija"

Virginijus Tamošiūnas

"Įtakos sferos"

Lina Beržanskytė-Trembo

"Užkalbėjimas gėriu 2"

Giedra Purlytė

"Mėlynos balto ryto mintys"