6 tapybos technikos, kurioms nereikia teptuko

Jauniausias iš meksikiečių freskų tapytojų „Didžiojo trejeto“ (Diego Rivera, Clemente Orozco, David Alfaro Siqueiros), Siqueros pirmasis viešai išsižadėjo teptuko, kurį pavadino „medžio ir šerių padargu metalo amžiuje.“ Ieškodamas naujų technikų, atitinkančių naujuosius laikus, Siqueiros Niujorke 1936m. įkūrė Eksperimentines dirbtuves, kur jauni dailininkai, tokie kaip Jacksonas Pollockas, dažus varvino, pilstė, taškė ir purškė.

Nors dirbtuvių gyvavimo laikas baigėsi, neįprastomis technikomis ir toliau eksperimentuoja Helena Frankenthaler ir Yves’as Kleinas. Taigi, pristatome šešias modernias tapybos technikas.

Taškymas ir varvinimas

1956 m. vasarį – lygiai dvidešimt metų po Eksperimentinių dirbtuvių įkūrimo – Time žurnalas Pollocką pavadino „Varvintoju Džeku“. Tačiau, nors menininkas garsėja dažų taškymu ant drobės, jis tai daryti pradėjo ne pirmasis. Japonų zen budistų tapytojai taškė tušą dar XV a., gerokai anksčiau nei Pollockas sukūrė pirmąjį darbą penktajame dešimtmetyje.

Visgi, Pollocko technika ir ja sukurtas rezultatas patraukė amerikiečių publikos dėmesį. Prie populiarumo ypač prisidėjo fotografas  Hansas Namuthas, publikavęs montuotą medžiagą, kaip menininkas darbuojasi savo studijoje Long Ailende. Pasitiesęs drobes ant grindų, Pollockas į procesą įtraukdavo metalo strypus, virtuvinius įrankius, rankšluosčius ir pagalius, nors jie beveik niekada tiesiogiai nesiliesdavo su drobe. „Nesvarbu, kaip uždėsi dažus. Svarbu, ką tuo pasakysi,“ – kartą paaiškino dailininkas. – „Technika – tik priemonė perteikti žinutę.“

Pilstymas

Eksperimentinėse dirbtuvėse Siqueirosas taip pat pradėjo pilstyti dažus tiesiai ant drobės. Naudodamas „netyčinio tapymo“ techniką jis vieną ant kitos pildavo skirtingas spalvas, kad jos paveikslo paviršiuje susimaišytų į netikėtus, vingiuotus raštus.

Frankenthaler žengė dar vieną žingsnį ir 1952 m. kūrinyje „Kalnai ir jūra“ (angl. Mountains and Sea) ant negruntuotos drobės sluoksniais pylė praskiestus dažus. Užuot likę drobės paviršiuje, šie į ją įsigėrė ir nudažė. Tų laikų menininkams, kai avangardas aukštino paveikslo plokštumą, tai buvo didelis laimėjimas.

Ne taip seniai britų menininkas Ian Davenportas dažus ant drobės pylė iš švirkštų. Jo abstrakcijose spalvos nuteka dryžiais ir susimaišo paveikslo apačioje.

Grandymas

Dažų grandymo technika paprastai siejama su olandų dailininku Willem de Kooning, kuris šį efektą išgaudavo tapybine mentele, ir šiuolaikiniu vokiečių autoriumi Gerhardu Richteriu, kuris dažnai naudodavo valytuvą (panašų į tą, kuriuo nubraukiame vandens lašus nuo stiklo, tik daug didesnį). „Kai naudoji teptuką, kontroliuoji situaciją,“ – kartą paaiškino Richteris. – „Mirkai teptuką į dažus ir palieki žymę... Naudodamas valytuvą prarandi kontrolę.“

Kaip ir Pollockas, Richteris įkvėpė filmų kūrėją Corinną Belz nukelti žiūrovus į užkulisius. Kurdama dokumentinį filmą „Gerhardo Richterio tapyba“ (Gerhard Richter Painting, 2011), Belz praleido trejus metus dailininko dirbtuvėje, kur užfiksavo, kaip jis, pasitelkęs valytuvą, traukia dažus per drobę. Panašu, kad procesas reikalauja daug jėgų, bet tokiu būdu paveiksle užfiksuojamas ir viso kūno judesys.

Tapyba kūnu

Prancūzų dailininkas Yvesas Kleinas, pristatęs kūrinių seriją „Antropometrija“, meno kūrimo procesą perkėlė į kitą lygmenį. Kleino performanse (dabar jis atrodo labai seksistiškai) modeliai, paties menininko vadinami „žmonėmis teptukais“, voliojasi jo patentuotuose mėlynuose dažuose. Po to jos savo kūnais palieka atspaudus ant milžiniškų popieriaus lakštų. Joms už nugarų Kleinas diriguoja 10 muzikantų orkestrui, kuris groja vieną natą – Monotoniškos tylos simfoniją, parašytą paties menininko. Performansas truko 20 minučių, o po jo dar 20 minučių tęsėsi tyla.

Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Davidas Hammonsas irgi sukūrė seriją savo paties kūno atspaudų – tai buvo jo atsakas į Vietnamo karą ir riaušes dėl spalvotųjų pilietinių teisių. Paprastai Hammonsas vietoje teptuko naudodavo savo paties kūną – išsitepdavo riebalais ar margarinu ir prisispausdavo prie norimos medžiagos. Po to užberdavo pigmento miltelių, kuriems prilipus prie riebalų išryškėdavo vaizdas.

Aerografas

„Vengdamas tapybiškų potėpių ir faktūros, naudoju tokias priemones kaip skustuvai, grąžtai ir aerografai,“ – aiškina tapytojas Chuckas Close’as. Aerografai, kažkada naudoti nuotraukų retušavimui, naudodami suspaustą orą purškia dažus ant norimo paviršiaus. Technika leidžia sukurti tolygius perėjimus, kurie primena fotografiją.

Menininkas šia technika sukūrė draugo ir dailininko Marko Greenwoldo fotorealistinį portretą „Markas“ (1978-1979). Close’as pasirinko keturias pagrindines spalvas, naudojamas spaudoje – mėlyną, raudoną, geltoną ir juodą – ir aerografu kruopščiai dėjo vieną sluoksnį po kito. Nors Close’as turbūt yra garsiausias dailininkas, pasitelkęs šį pramoninį įrankį, aerografą išmėgina ir kiti dailininkai tokie kaip Betty Tompkins.

Skaitmeninė tapyba

Pollockas, Frankenthaler, Kleinas ir Close’as sukūrė paveikslus nenaudodami teptukų, bet pop menininkas Davidas Hockney tapo net ir be dažų. Dailininkas en plein air savo iPad kuria ryškius peizažus. „Žmonės iš kaimo ateina manęs paerzinti, sako, girdėjome, kad pradėjai piešti telefonu“ – kartą prisipažino Hockney. – Bet ne, tiesiog kartais kalbu eskizų bloknotu.“

Kalifornijoje gyvenanti dailininkė Petra Cortright irgi kuria skaitmeninius paveikslus. Naudodama „Photoshop“ ji sluoksniais dėlioja šimtus vaizdų. Žinoma, menininkė daug laiko praleidžia prie ekrano, bet filmukai, kuriuose matyti, kaip sluoksniuojami vaizdai, patys eksponuojami kaip meno kūriniai.

Jei Siqueirosas ieškojo modernių tapybos technikų pramonės amžiui, tai Hockney ir Cortright atrado tapybos priemones skaitmeniniam amžiui. Net ir atsisakę teptuko, drobės ir pačių dažų šiuolaikiniai dailininkai atranda naujas technikas, kurios praplečia mūsų tapybos suvokimo ribas.