Paprastai atvykę į Paryžių meno mylėtojai traukia trimis kryptimis: į Luvrą pamatyti senųjų meistrų šedevrų, į Pompidu centrą apžiūrėti modernaus meno parodų ir į Orsė muziejų palepinti akis XIX – XX a. kūriniais. Luvrą ir Pompidu kol kas paliksime kitam kartui, o dabar pakviesime pasivaikščioti po Orsė ir pasigrožėti garsiausiais impresionistų ir postimpresionistų kūriniais. Siūlome sąrašą paveikslų, kurių reikėtų nepraleisti ir stabtelėti apžiūrėti įdėmiau.

„Laidotuvės Ornane“ (1849 m.), Gustave Courbet

Courbet buvo XIX a. vidurio prancūzų realizmo pradininkas ir siekė kiek įmanoma atitrūkti nuo tokių romantikų kaip Jacques Louis Daavid, Eugene Delacroix ir Jean Auguste Dominique Ingres mokyklos. Courbet siekė sukurti naują, socialiai atsakingą meną, paremtą žemiškuoju pasauliu ir įamžinantį neidealizuojamą valstiečių klasę. Šis darbas monumentalus vien jau dydžiu, o vargšai jame vaizduojami centre ir priekyje, privilegijuotoje vietoje, kuri anksčiau buvo skirta turtingiems ir kilmingiems. Paveiksle užsimenama ir apie Prancūzijos sekuliarizaciją – dvasininkai pavaizduoti kaip karikatūros, jie atsukę Kristui nugaras ir gedėtojai jų net nepastebi. Šie Courbet pasirinkimai yra pirmieji žingsniai link modernizmo – vėliau impresionistai užsimanys tapyti lauke ir tapyti tą ką mato – paprastus miestiečius ir jų kasdienybę.

„Šokiai Mulin de Galet kavinėje“ (1876 m.), Pierre-Auguste Renoir

Courbet į meno mėgino atvesti valstiečius, o Pierre-Auguste Renoir šiame paveiksle pavaizdavo linksmybes populiarioje Paryžiaus kavinėje ir besilinksminančią buržuaziją, užliejusią Paryžių aštuntajame dešimtmetyje. Po Barono Hausmano įneštų pokyčių Prancūzijos sostinė iš suspausto, purvino viduramžių miesto virto moderniu rašytojų, menininkių ir įvairaus plauko hedonistų traukos centru. Renoiro paveiksle užfiksuota būtent šio naujojo Paryžiaus atmosfera – žmonės džiaugiasi diena, šoka ir geria su draugais. Šis paveikslas, kupinas romantikos ir gyvybės, taip pat suteikia nemažai žinių apie to meto madą ir dvasią.

„Vakarienė puotoje“ (1879 m.), Edgar Degas

Šis paveikslas nedidelis, bet, be abejonės, vienas žinomiausių Degas darbų. Iš pirmo žvilgsnio jis labai panašus į Renoiro „Šokius Mulin de Galet kavinėje“, čia irgi vaizduojamos miestiečių linksmybės, bet šis paveikslas yra daugiau įspėjimas dėl buržuazijos status quo. Dekadentiškoje, prabangioje aplinkoje su sietynais, puošniais kostiumais ir suknelėmis bei auksiniais ir raudonais papuošimais, pačios figūros lieka beveidės, anonimiškos. Išsiliejęs vaizdas kuria ne tik siautulingą atmosferą, bet ir leidžia suprasti, kad niekas nėra pastovu, niekas neturi vieno vienintelio identiteto – materialistiniame pasaulyje viskas nuolat keičiasi. Degas tarsi sako, kad neturėtume atsisakyti savo individualumo siekdami prabangos ir galios.

„Olimpija“ (1863 m.), Edouard Manet

Manet „Olimpija“ buvo vienas prieštaringiausių to meto darbų, baisiausiai papiktinęs kritikus. Manet meta iššūkį paprastai idealizuotų nuogalių tradicijai ir nukreipia žiūrovo žvilgsnį į tikrą to meto moterį. Olimpija yra prostitutė, kuri nei kiek nesidrovi savo nuogumo ir netgi juo didžiuojasi. Ji žvelgia tiesiai į žiūrovą – ji nėra pasyvus grožio įsikūnijimas kaip dažnai moterys vaizduojamos paveiksluose. Monet ne tik norėjo išsilaisvinti iš tradicijos pančių, bet ir parodyti, kaip ironiška, kad Paryžiui tampant moderniu miestu aukštuomenė vis dar nejaučia seksualinio išsilaisvinimo ir moterų savarankiškumo. Kritikams nepatiko nei paveikslo tema, nei atlikimas – per daug paprastas ir prasta kompozicija.

„Bazilio studija“ (1870 m.) Frédéric Bazille

XIX a. kuo toliau, tuo labiau ryškėjo įtampa dėl lyčių vaidmenų ir Bazille šiame paveiksle labai gerai pabrėžia vyrų ir moterų situacijos to meto meno pasaulyje skirtumus. Paveiksle vaizduojama grupelė vyrų, kurie tikriausiai yra dailininko draugai. Jie kalbasi, dairosi ir analizuoja. Jų paveiksluose visos moterys vaizduojamos nuogos. Šios mūzos simbolizuoja moterų situaciją – jos įstrigusios buitinėse, pastoralinėse paveikslų scenose, o vyrai jas apžiūrinėja ir vertina.

„Lošėjai kortomis“ (1890-1895 m.), Paul Cézanne

Dailininkas nutapė ne vieną šio paveikslo variantą, bet jie yra vieni svarbiausių postimpresionistų darbų. Kaip ir Courbet, Cézanne siekė parodyti paprastus valstiečius, gyvenančius jo gimtajame Provanse. Dailininkui nerūpėjo realizmas, tad savo figūras jis vaizduoja plačiai potėpiais, sodriais žemės tonais, kad perteiktų regiono ir jo gyventojų šilumą. Toli nuo Paryžiaus metropolio Cézanne troško, kad jo paveikslai perteiktų archajiško Provanso gyvenimo stabilumą ir harmoniją.

„Londonas, Paramento rūmai“ (1904 m.), Claude Monet

Nors Claude Monet garsėja Paryžiaus ir Prancūzijos kaimo vaizdais, vienuose geriausių vėlyvųjų darbų vaizduojami būtent Londono Parlamento rūmai. Kaip impresionizmo pradininkas Monet atsisakė tradiciškai iš meno reikalaujamo tikslumo; jis norėjo perteikti akimirkos atmosferą, miglą perveriančius saulės spindulius. Manet buvo tvirtai įsitikinęs, kad paveikslas turi užfiksuoti vaizdą taip, kaip to nepadarytų joks fotoaparatas. „Londonas, Parlamento rūmai“ yra puikus impresionistų stiliaus, kurį Monet buvo labai gerai įvaldęs, pavyzdys, kuriame prigesintų raudonų ir geltonų atspalvių kontrastas su tamsesniais mėlynais ir juodu pastato siluetu sukuria įspūdį, kad per rūką prasišviečia saulė.

„Autoportretas“ (1889 m.), Vincent Van Gogh

1886 m. Van Goghas persikėlė į Paryžių ir tai, ką išmoko iš savo amžininkų impresionistų, sumaišė su japonų raižinių ukiyo-e stilistika. Rezultatas – subtilus, laisvas tarsi plaukiantis stilius. Visgi, van Goghui autoportretai buvo daugiau nei būdas paeksperimentuoti – tai buvo mėginimai atrasti „nedalomą save“, o vidinis dalininko „aš“ kovojant su maniakine depresija buvo suskilęs ir neaiškus. Liga paveikė visus dailininko darbus; ramus, raudonplaukis van Goghas yra džiaugsmingų fono potėpių priešingybė. Gabūt tai užuominą į dailininko jaučiamą diskomfortą ir nepritapimą prie aplinkos.

Musée d’Orsay rasite 1 Rue de la Légion d’Honneur, 75007 Paris. Atidarytas kasdien nuo 9:30-18:00 val., Ketvirtadieniais – iki  21:45, neveikia pirmadieniais. Kaina – € 12. Mes rekomenduojame įsigyti bilietą, kuris kainuoja šiek tiek daugiau, bet galioja ir Musée d’Orsay ir Musée de l‘Orangerie. Oranžerija yra nedidelis muziejus prie Luvro, kuriame užtruksite ne daugiau kaip valandą ar pusantros, bet galėsite pratęsti Orsė pradėtą pažintį su Claude Monet bei pamatyti dar kelis kitų impresionistų ir postimpresionistų darbus. Oranžerija buvo suprojektuota specialiai Claude Monet vandens lelijoms, kad Paryžiaus centre būtų galima pasijusti tarsi gaiviame sode.

Bon voyage!