Prancūzų poetas Charles Baudelaire kartą pasakė: „Kas yra menas? Prostitucija“. Daugybei dailininkų prostitutės buvo modeliai ir mūzos tik vieni menininkai šį faktą buvo linkę nuslėpti, o kiti jį rodė prikišamai. Nuo Toulouse-Lautreco pastelių iki Egono Schiele‘ės eskizų pristatome aštuonis garsiausius paveikslus, kuriuose pavaizduotos prostitutės.

(nuotrauka Wikimedia Commons)

Edouard Manet „Olimpija“

Manet Olimpijos profesija nei kiek neglumino, paveiksle ji atskleidžiama labai aiškiai – orchidėja plaukuose, juodas kaspinas ant kaklo ir juoda katė prie lovos yra geismo simbolis. Netgi jos vardas sietinas su prostitutėmis. Pirmą kartą parodytas Paryžiaus Salone 1865 m. paveikslas sukėlė skandalą. Paryžiečius papiktino ne nuogumas, o šaltas, tiesmukas Olimpijos žvilgsnis, jos apatiškas veidas, lieknas kūnas ir abejingumas puokštei, kurią laiko tarnaitė. Tai buvo Titian‘o „Urbino Veneros“ antitezė. Visgi, reikia pasakyti, kad Olimpiją pozavusi moteris nebuvo prostitutė, tai buvo Victorine-Louise Meurent, tapytoja ir mėgstamas daugybės kitų dailininkų modelis.

(nuotrauka Wikimedia Commons)

Henri de Toulouse-Lautrec „Tualetas“

Toulouse-Lautrecas buvo apsėstas prostitučių. Jis buvo dažnas Mulenružo, įvairių Monmartro ir kitų Paryžiaus rajonų viešnamių svečias. Panašiai kaip ir Manet, prostitučių jis nesmerkia, bet ir netapo kaip sekso simbolių. Jis parodo kasdienį jų gyvenimą. Toulouse-Lautrec nutapė visą pastelių seriją, kurioje vaizduojami prostitučių tarpusavio santykiai. Juose gausu homoseksualumo užuominų, bet intymios akimirkos pateikiamos be jokio fetišo. „Tualetas“ buvo nutapytas jau vėliau; jame pavaizduota moteris Carmen Gaudin buvo jo mėgstamas modelis. Carmen buvo skalbėja, bet kad sudurtų galą su galu dar ir parsidavinėjo. Paveiksle ji sėdi nuoga, tik su juodomis kojinėmis, kurios yra užuomina į jos amatą. Kaip ir kiti Lautreco paveikslai šis perteikia moters kasdienybės intymumą tarsi žvelgtume pro rakto skylutę.

(nuotrauka Wikimedia Commons)

Vincent van Gogh „Sijena“ 

Pagalvojus apie Vincentą van Goghą prostitutės į galvą ateina paskutinės. Jo šedevrai – autoportretai, saulėgrąžos ir žvaigždėtas dangus, bet jis tapė ir prostitutes. Tiesą sakant, nusipjovęs ausį, ją suvyniojo į audinį ir nunešė prostitutei. Jaunystėje jis nupiešė visą seriją eskizų, kuriuose vaizduojama Clasina Maria Hoornik arba Sijena. Kai jiedu susipažino, Sijena laukėsi ir skurdo. Van Goghas savo šeimos siaubui parsivedė ją namo ir pradėjo piešti. Sijena nei kiek nesidrovi įdėmaus tapytojo žvilgsnio. Nesvarbu, ar guli nuoga, ar maitina kūdikį ar tiesiog rūko. Nieko keisto, kad Van Goghui labiausiai patiko eskizas „Liūdesys“, kuris populiarus iki šių dienų.

(nuotrauka Wikimedia Commons)

Henri Gervex „Rola“

Dauguma ankstyvųjų Gervex‘o darbų buvo paremti mitais, kurie buvo tik pasiteisinimas tapyti nuogales. „Rola“ irgi ne išimtis. Paryžiaus Salonas šį menininką labai mėgo, bet „Rolos“ nepripažino, nes jis pasirodė amoralus. Visgi, dėl kilusio skandalo pasižiūrėti vėliau eksponuoto paveikslo plūdo minios. Dailininką įkvėpė Alfred de Musset eilėraštis. Šiame paveiksle matomas jaunas hedonistas Rola, kuris, leidžiama suprasti, ką tik mylėjosi su paaugle prostitute Marie. Kaip ir kituose XIX a. paveiksluose jos profesiją nurodo numestas korsetas ir sutaršyti  drabužiai, nors stipriausia užuominą į seksą būtų iš jos drabužių krūvos styrantis Rolos lazdelė.

Pablo Picasso „Avinjono mergšės“

Sakoma, kad išgirdęs apie publikos reakciją į Matisso „Gyvenimo džiaugsmą“, pirma Picasso mintis buvo pralenkti varžovą ir 1907 m. jam pavyko. Dar prieš parodant jį publikai, o tai įvyko 1916 m., Picasso draugams šis paveikslas nepatiko. Matissas buvo tiesiog pasibaisėjęs ir apie paveikslą pasakė, kad tai „prastas pokštas“. Moterys nuogos, iškraipytų dvimačių formų, nejaukiai kampuotos. Įprasto moteriškumo ir grožio čia nei lašo, tad žiūrint į jas žiūrovui darosi nejauku. „Avinjono mergšes“ įkvėpė Picasso susidomėjimas primityviuoju menu. Moterų veidai primena afrikiečių kaukes, tuo metu eksponuotas Paryžiuje. Paveikslą galite pamatyti čia.

(nuotrauka Wikimedia Commons)

Jean Auguste Dominques Igres „Didžioji Odaliska“ 

Odaliska yra pasiskolintas žodis – turkų kalboje jis reiškia kambarinę, o vakaruose jis reiškė haremo sugulovę. Kaip jau nutiko su dauguma anksčiau minėtų paveikslų, pirmą kartą eksponuota „Didžioji Odaliska“ nebuvo sutikta palankiai, bet ne tiek dėl subjekto, kiek dėl perdėtų ir anatomiškai neteisingų sugulovės proporcijų. Jos galūnės ir kaklas ilgi, galva maža, liemuo lieknas, bet krūtinė didelė. Buvo įrodyta, kad ir jos poza neįmanoma jokiai gyvai moteriai. Dailininkas tyčia iškraipė anatomiją norėdamas pabrėžti moteriškų linkių juslingumą, kuriuos paryškina minkšti audiniai ir pagalvėlės aplink Odaliską.

Alberto Giacometti „Karolina/Karolina“ 

Alberto Giacommeti laibos kaip šakaliukai vyrų ir moterų skulptūros įkūnija pokario metų egzistencializmą. Perkarusios figūros atrodo tolimos, bet vis tiek žmogiškos. Giacometti pozavo daugybė moterų. Ilgą laiką mėgstamiausias jo modelis buvo žmona Annette. Po to Giacometti susipažino su Karolina, kurios tikrasis vardas Yvonne Poraudeau. Ji buvo Paryžiaus prostitutė. Menininkas taip susižavėjo ja pačia ir jos gyvenimu, kad netgi skyrė jai išlaikymą. Paskutiniais gyvenimo metais jis vaizdavo tik ją. Kelis kartus ir nutapė. Visuose trijuose paveiksluose jis ją tapo eskiziškai ir paprastai, bet detalus veidas traukia žiūrovo dėmesį. Ji žvelgia į žiūrovą didelėmis, išpūstomis akimis tarsi atsakydama į jo neslepiamą žvilgsnį. Visi mėgsta istoriją, kaip Karolina užgesino cigaretę į vis dar tapomą paveikslą. Išdeginta vieta matoma ir šiandien. Paveikslą galite pamatyti čia.

(nuotrauka Wikimmedia Commons)

Egon Schiele „Juodaplaukės merginos“ 

Egonas Schile mylėjo moteris. Jeigu Lautrecas prostitutes vaizdavo tylioje, intymioje kasdienybėje, tai Schile jas piešė vaizduodamas atviriausias ir erotiškiausias akimirkas. Kaip ir Lautrecas Schiele šias moteris vaizdavo ne vyro akimis, o tokias, kokios yra. Jo moterys vaizduojamos pasitikinčios savo seksualumu, valdančios savo geidulius. Dailininkas neslėpė ir nesidrovėjo savo apsėdimo. Jis rodė savo eskizus visiems, kas norėjo pamatyti, net jaunom merginom ir dėl to ne kartą pateko į bėdą. Skandalą sukėlė ir „Juodaplaukės merginos“ – dvi paauglės prostitutės. Daugumoje joms skirtų eskizų Schiele atvirai vaizduoja ir jų amžių, ir nuogumą; abi merginos pavaizduotos be gaktiplaukių, o eskize „Juodaplaukė mergina, pasikėlusi sijoną“ nukreipia mūsų dėmesį į jos tarpkojį, kuris išryškintas raudoniu. Žiūrovas verčiamas suvokti atvirą merginos nuogumą. Jos poza ir veido išraiška groteskiškai iškraipytos. Jei šie piešiniai dar ir šiandien laikomi balansuojančiais ant meno ir pornografijos ribos, galite tik įsivaizduoti, kokį skandalą sukėlė XX a. pradžioje.