Dažnai modernaus meno tėvu vadinamas Eduaras Manė (Édouard Manet) iš tiesų yra viena svarbiausių figūrų meno istorijoje. Jo skubrūs potėpiai ir plokščios dėmės padėjo pamatus impresionizmui, post-impresionizmui ir daugybei kitų modernaus meno krypčių, kurių atstovus Akademija atmetė kaip nemokšas.

Skaitykite toliau ir sužinosite, kodėl be Manė nebūtų Monė!

Eduaras Manė

Eduaras Manė gimė Paryžiuje, 1832 m. sausio 23 d. turtingoje ir elitinėje šeimoje. Nors menu susidomėjo vaikystėje, bet tėvas buvo jam numatęs kitokį kelią – jūrų laivyno akademiją. Tik po to, kai Manė du kartus neišlaikė stojamųjų egzaminų, tėvas leido siekti karjeros meno srityje. Manė pradėjo mokytis privačioje Tomo Kuturo (Thomas Couture), akademiško tapytojo, studijoje, o kopijuodamas senųjų meistrų darbus pakeliavo po Vokietiją, Olandiją, Čekoslovakiją, Austriją ir Italiją.

Manė tapė tokiais laikais, kai „geras“ menas ar „negeras“ sprendė Akademija, o Akademija vertino klasikinę techniką, didžius paveikslus, vaizduojančius didžius žmones ir įvykius – herojines scenas iš istorijos ir mitologijos. Daugybė menininkų taip ir dirbo. Buvo visiškai normalu piešti daugybę eskizų, o po to mėnesių mėnesius lindėti studijoje dailinant vieną paveikslą. Dažai būdavo tepami plonais sluoksniais glostant juos tol, kol nebesimatydavo potėpio. Apie ryškias spalvas negalėjo būti net kalbos. Paveikslas turėjo būti rudas. Du kartus per metus Akademija surengdavo parodą, vadinamą Salonu, kuri tuo metu buvo pati svarbiausia meno paroda visoje Europoje. Pirmas sėkmingas Manė darbas, „Ispanų dainininkas“ 1861 m. buvo eksponuojamas Salone ir pelnė dailininkui pripažinimą.

Nors Manė norėjo eksponuoti darbus Salone, jis pritarė tokiems moderniems mąstytojams kaip Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), kad menas turėtų vaizduoti šiuolaikinį gyvenimą, o ne istorinius įvykius ir mitologiją. Jo draugas, taip pat dailininkas Gustavas Kurbė (Gustave Courbet), kuris, beje, nutapė garsųjį paveikslą „Pasaulio kilmė“ (Orgines du Monde), sakė: „Parodykit man angelą ir aš jį nutapysiu“. Dailininkas norėjo tapyti tokį gyvenimą, kokį matė. Manė modernizmas prasideda nuo jo darbo „Pusryčiai ant žolės“ (Le Dejeuner sur l’Herbe), kurį Salonas atmetė. Beje, tais metais Salonas atmetė ne jį vieną.

Eduaras Manė "Pusryčiai ant žolės", 1863 m.

„Pusryčius ant žolės“ akademikai sukritikavo už prastą perspektyvą ir plokščias spalvines dėmes, o labiausiai jiems užkliuvo begėdiškas, atvirai demonstruojamas, centrinės figūros, prostitutės, sėdinčios su žinomais džentelmenais ir žiūrinčios tiesiai į žiūrovą, nuogumas. Toks siužetas skatino pamąstyti apie šiuolaikinio pasaulio, kuriame gyveno, realybę. Be to, Manė šį paveikslą sukūrė su aiškia užuomina į garsų Ticiano darbą tik be pastarajam būdingo šventumo.

Po kelių metų, 1865 m., Manė vėl sukėlė Skandalą Salone, sutikusiame eksponuoti jo „Olimpiją“ (Olympia). „Olimpiją“ Manė taip pat sukūrė pagal garbinamą Ticiano „Urbimo Olimpiją“, tačiau Ticiano Olimpija buvo nekalta, o Manė Olimpija privertė pripažinti nelabai dorovingus paryžiečių gyvenimo aspektus – į žiūrovą ir vėl žvelgė begėdė, nuoga prostitutė. Manė sakė: „Aš tapau tai, ką matau, o ne tai, ką nori matyti kiti“. Paveikslo žinutę dar labiau paryškina ryškus apšvietimas ir gausybė simbolių (nusmukusi kurpaitė ir juoda katė simbolizuoja prarastą nekaltybę, orchidėja plaukuose ir gėlių puokštė – lytinį aktą).

Eduaras Manė "Olimpija", 1863 m.

Nors Akademijos kritika Manė nuvylė, jis ir toliau siūlė paveikslus Salonui. Daugybė paveikslų buvo atmesti, bet dailininkas nesutiko keisti stiliaus, kad įtiktų jų skoniui. Galiausiai vienas paskutinių, didžiųjų autoriaus darbų „Foli Beržer baras“ buvo eksponuojamas 1882 metais. Nors ir priimtas į parodą, paveikslas buvo sukritikuotas už netikėtą temą. Paveikslas ir vėl vaizdavo šiuolaikišką Paryžiaus gyvenimą, bet, maža to, užuot pavaizdavęs populiaraus miuzikholo džiaugsmą ir gyvastį, dailininkas pasirinko pavargusią, užsisvajojusią barmenę.

Eduaras Manė "Foli Beržer baras" 1882 m.

Manė maištas prieš Akademijos taisykles įkvėpė ateinančias menininkų kartas, tarp jų ir impresionistus. Impresionistai taip pat norėjo vaizduoti šiuolaikinį gyvenimą tik, priešingai nei Manė, išsinešė drobes ir tapė en plein air – lauke. Impresionistai iš Manė perėmė plokščias spalvines dėmes ir skubrius potėpius, bet dar svarbiau jiems buvo pavaizduoti šviesą. Šie menininkai, atstumti Salono, pradėjo remti savo parodas. Nors Manė daug drąsino pradedančius impresionistus ir buvo kviečiamas dalyvauti jų parodose, verčiau nešė darbus į Saloną tikėdamasis ilgainiui pakeisti Akademijos lūkesčius.

Eduaras Manė mirė 1883 m. sulaukęs 51-erių. Nors meninė karjera buvo neilga, palikimas – didžiulis. Jo atsisakymas paklusti amžių amžius karaliavusiai Akademijai, įkvėpė sukilti ir iškilti daugybę modernių menininkų, kurie bodėjosi tradicija. Neilga Manė karjera tapo esminiu posūkiu meno istorijoje ir dėl to jis laikomas modernaus meno tėvu.