Bendrai sutarta manyti, kad paveikslas turi autorių – tai žmogus, kuris paveikslą nutapė, nupiešė, išliejo akvarele. Retais atvejais pasitaiko, kad paveikslas lieka be autoriaus, pavyzdžiui, neseniai atsiradusio dirbtinio intelekto „kūryboje“, tačiau tokie atvejai, kaip matome, sukelia daug diskusijų ir nesusipratimų – TAI KAS DABAR YRA AUTORIUS? Ar pats dirbtinis intelektas, ar žmogus, kuris naudoja programą, o gal mokslininkas, sukūręs tą programą? Nestandartinė situacija iš karto į paviršių iškelia mūsų „savaime suprantamus“ įsitikinimus, sukelia sumaištį ir suirutę, o mes lyg pakvaišę norime atsakyti – TAI KAS DABAR AUTORIUS – lyg tik po šio atsakymo galėsime džiaugtis pačiu meno kūriniu. Autoriaus reikšmė meno pasaulyje akivaizdi. Jei autorius žinomas, tai neabejojame, kad ir paveikslas – geras. Galerijos didžiuojasi savo pristatomų autorių pavardėmis. Domimės autoriaus gyvenimu, jo biografiniais faktais, norime žinoti, klausiame, svarstome, ką šis autorius, būtent šis konkretus žmogus, norėjo būtent šiuo konkrečiu paveikslu „perduoti“ ir „išreikšti“.

Dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas, 2022 m. Ar galime žavėtis kūriniu, nežinodami jo autoriaus?

Šiame tekste kviečiu kartu su manimi akimirkai atidėti į šalį mums įprastą įsitikinimą apie tai, kad meno kūrinys priklauso jo autoriui – užsimerkime, įdėkime šį įsitikinimą į skliaustelius, atsimerkime nusiteikę smalsiai patyrinėti. Permąstykime paveikslo tapatinimą su jo autoriumi iškeldami ne visai patogų klausimą: o ar meno kūrinys apskritai priklauso autoriui? Pasižiūrėkime, ką meno ir kūrybos tyrinėtojai – žmonės, kuriems rūpi suprasti, kas iš tikrųjų yra kūryba, iš kur ji kyla, kas yra meno kūrinys – kaip jie atsako į šį klausimą? Patrinkime, kiek šie atsakymai dera su mūsų „savaime suprantamais“ įsitikinimais? Norisi ar nesinori juos priimti? Kaip jie keičia santykį su pačiu meno kūriniu, konkrečiu paveikslu? 

            Greičiausiai daug kam iš jūsų teko girdėti gana paplitusią mintį, kad meno kūrinį reikia vertinti atskirai nuo jo autoriaus. Pavyzdžiui, jeigu autorius buvo bjaurus, nepagarbus žmogus, o galbūt vertybių neturintis nedorėlis, arba tiesiog neatsakingas palaidūnas, jo puikiai, talentingai nutapyto paveikslo vertė nuo to nesumažėja. Paveikslas pats savaime netampa mažiau skurdus, sužinojus tam tikrus nemalonius autoriaus biografijos niuansus. Dėl to meno kritikai neretai siūlo vertinant paveikslą pamiršti jo autorių. Kai kurie tyrinėtojai, susitelkę į kūrybos ir meno kūrinio pažinimą, šią bendrą mintį praplečia kur kas giliau ir plačiau. Tyrinėdami patį kūrybos procesą, mėgindami suprasti, kaip paveikslas „randasi“, jie ima suprasti, kad apskritai ne visi stulbinančiai nutapyto paveikslo nuopelnai priklauso autoriui. Kaip tai atsitinka? 

Fragmentas iš Lasko urvo Prancūzijoje. Piešinys sukurtas prieš 17 tūkst. metų. 

Tam, kad pamatytume paveikslo nepriklausomybę nuo autoriaus, pirmiausia trumpai apžvelkime, kaip vyksta kūryba – kas ten, menininko psichikoje, vyksta, kad galiausiai prieš akis išvystame konkretų meno kūrinį? Galbūt ir jums teko girdėti, kad mūsų psichika yra sudaryta, kaip mums šiai dienai žinoma, iš trijų dalių? Sąmonės – asmeninės dalies, kuri padeda mums orientuotis kasdieniame gyvenime bei per kurią apibrėžiame savąjį „aš“ jausmą; asmeninės pasąmonės – dalies, į kurią automatiškai „nustumiama“ arba mums nereikalinga asmeninė patirtis, arba patirtis pernelyg skaudi, kad sąmonė galėtų ją prisiminti be žalos sau; kolektyvinė pasąmonė –MŪSŲ psichikos dalis, kuri, paradoksaliai, niekaip nėra susijusi su mūsų pačių asmeniškumu. Kadangi psichika veikia termodinamikos principu – joje yra baigtinis energijos kiekis, kuris juda psichikos ribose tarp trijų jos dalių – tai energijos padidėjimas vienoje vietoje sumažina psichinės energijos kiekį kitoje vietoje. Pavyzdžiui, jeigu suaktyvėja kolektyvinė pasąmonė (joje kaupiasi didesnė dalis energijos), tai mes kasdieniame gyvenime imame prasčiau funkcionuoti (mažiau energijos atitenka sąmonei). Kadangi kolektyvinė pasąmonė tiesiogiai susijusi su kūryba, ties bandymu ją suprasti apsistosime šiek tiek plačiau. Kolektyvinė pasąmonė yra bendražmogiška, viršasmeninė psichikos energija, dar kitaip vadinama archetipais. Dažnai klaidingai manoma, kad tai yra bendražmogiška patirtis, tačiau archetipai nėra patirtis, tai tik patirties GALIMYBĖ. Ši beasmenė, su mūsų „aš“ jausmu nesusijusi energija dėl tam tikrų priežasčių (jų šičia nenagrinėsime) psichikoje gali suaktyvėti ir laikas nuo laiko suaktyvėja – veržiasi iš psichikos gelmių į jos paviršių sąmonę – tuo dažniausiai sukeldama sąmonei nemalonų jausmą, nepatogumą, dezorganizuodama asmeninį „aš“, mūsų kasdienybę. 

            Kūrybiškumas, tai, kas galiausiai įgyja „meno“ pavadinimą, kyla iš kolektyvinės pasąmonės. Grubiai tariant, suaktyvėjus kūrybos archetipui, jo energija, nori to ar nenori, veržiasi į menininko sąmonę: kadangi priešintis tam nepavyksta, vienintelis „sveikas“ būdas sąmonei funkcionuoti tokio veržimosi metu – paversti šią kolektyvinės pasąmonės energiją į kažką apčiuopiamo sąmonei, į meno kūrinį. Ar šioje vietoje užčiuopiate vieną esminę mintį apie psichikos veikimą? Mes galime nesuprasti, nepriimti arba „netikėti“ tokiu psichikos veikimo principu, tačiau, kaip ir „netikint“ kraujo cirkuliacija per kūną, nei kraujo cirkuliacija, nei psichika nenustoja veikti pagal savo pačių principus. Menininkui kaip žmogui, kuris turi savąjį „aš“ jausmą ir nori komfortiško idiliško gyvenimo, gali nepatikti stiprūs kūrybos archetipo proveržiai, tačiau jiems suaktyvėjus jis paprasčiausiai neturi kito „gero“ pasirinkimo. Iš čia atsiranda daug visuomenėje paplitusių požiūrių, kad menininkai yra „keisti“, neprisitaikę, nemokantys gyventi, nesuprantami – jeigu aistra kurti (archetipinė energija) yra didesnė nei kasdienio gyvenimo organizavimo aistra (sąmonės energija) – tai menininkui išties neužtenka energijos pilnai pritapti kasdienybėje (nes psichikos energija yra baigtinė, o ne begalinė). 

Mergelė ir vaikas, XVI a. Autorius nežinomas, nes tais laikais mažai kas pasirašydavo ant savo kūrinių.

Ką šitoks psichikos veikimas ir kūrybos atsiradimas iš kolektyvinės pasąmonės mums sako apie paveikslą ir jo autorių? Ar imate užčiuopti, kodėl paveikslas nevisiškai priklauso autoriui? Kodėl žvelgiant tokiu kampu nėra visiškai teisinga tapatinti paveikslą su jo autoriumi? Matome, kad paveikslas esmine dalimi atsiranda ne dėl to, kad autoriaus sąmonė jį sugalvojo, tačiau dėl to, kad suaktyvėjęs kūrybos archetipas ėmė veržtis į sąmonę. Kūrybos metu paveikslas tarsi pats atsiranda iš beasmenės (NE autoriaus asmeninės) psichikos gelmės, o autorius tampa tuo, pro kurį paveikslas, kaip simbolis, pats save realizuoja. Kaip pasakytų kūrybos tyrinėtojas Jungas, „tai, ar rašytojas supranta, kad kūrinys jame savaime gimsta, auga ir bręsta, ar jis įsivaizduoja pats savo nuožiūra formuojąs savo išmones, nė kiek nepakeičia to fakto, kad iš tikrųjų kūrinys išauga iš jo“. Autorius tampa, su visa pagarba menininkų sugebėjimams, Jungo žodžiais tariant – „instrumentu“: „Pačia giliausia prasme rašytojas yra instrumentas <...> Jis padarė viską, ką galėjo, kurdamas. Aiškinimą jis turi palikti kitiems žmonėms bei ateičiai“.

            Žinoma, autorius svarbus ir reikšmingas (apie tai dar pakalbėsime kituose tekstuose). Tačiau, jeigu tyrinėjant kūrybos proceso esmę paaiškėja, kad autorius yra žmogus, per kurį kūrybos archetipas pereina pats save realizuodamas, tai mūsų „savaime suprantamas“ paveikslo tapatinimas su autoriumi sudūžta, atsitrenkęs į analizės olą. Paveikslas priklauso pats sau, na, jeigu norime, beasmeniam kolektyviškumui, o autorius turi garbės ir reikiamą sąrangą padėti jam atsirasti. Taigi, Konstantino Žardalevičiaus, individualaus žmogaus sąmonės gebėjimas beformei medžiagai (kolektyvinei energijai) suteikti formą (paversti į kažką apčiuopiamo) padėjo atsirasti paveikslui „Simbolių stabilizatorius“. Tačiau ar šis paveikslas turėtų galimybę atsirasti, jeigu ši kūrybinė energija iš kolektyvinės pasąmonės gelmių nepasiektų Žardalevičiaus sąmonės? Ne, neturėtų. 

Konstantinas Žardalevičius „Simbolių stabilizatorius“, 2006-2008 metai. Paveikslai.lt

Šių svarstymų kontekste visos diskusijos apie tai, kas yra autorius dirbtinio intelekto „kūriniuose“, iš dalies netenka reikšmės, nes kūrinys pats išauga iš mūsų psichikos gelmės. Pastebėkime nūdieną labai paplitusį ir išties jaudinantį kultūrinį „memų“ reiškinį – akivaizdi beautorinė kolektyvinė išraiška. Vis kruopščiau tyrinėjant kūrybos procesą ir jo esmę meno kūrinio autorystė tampa vis mažiau akivaizdi. Be to, kalbėdami apie „kas“, mes tikimės asmeniškumo – „štai jis arba jis“ – o kiek paveiksle yra to asmeniškumo?  

Korgio sutvėrimas, XXI a., memas.

Asmeniškumą kūryboje kartu su manimi kviečiu permąstyti sekančiame ciklo tekste „Paveikslas ne iš patyrimo, o svajonės. Kiek kūryba yra asmeniška?“. O kaip jūs, dar nepradėjus nagrinėti, manote? Kiek gi? 

Teksto autorė Anžela Duchovska