Mitologinės meilės istorijos yra vienos didingiausių kada nors sukurtų pasakojimų, pavergusios ištisų kartų širdis. Menininkai kaip ir anksčiau, taip ir šiomis dienomis šių pasakojimų motyvus atkuria skulptūroje, perpasakoja literatūroje, vaidina teatre ir vaizduoja paveiksluose. Žinant jas apsilankymas muziejuje bus gerokai įdomesnis, todėl apžvelkime skirtingų kultūrų mitologinius pasakojimus ir jų vaizdavimą tapybos kūriniuose. 

1. Alkionė ir Keikas

Richard Vilson "Alkionė ir keikas", 1760 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Viena didingiausių ir žinomiausių graikų mitologijos meilės istorijų yra Alkionės ir Keiko – Graikijos regiono Trachis karalienės ir karaliaus – istorija. Jų meilė buvo tokia stipri ir gili, kad ir dievai, ir mirtingieji buvo sužavėti jų draugyste. O ir patys Alkionė su Keiku jautėsi tiek pakerėti savo tarpusavio meilės, kad pradėjo vadinti save Hera ir Dzeusu, visų dievų karaliene ir karaliumi. Išgirdę apie tai, tikrieji Hera ir Dzeusas supyko ir nusprendė Alkionę ir Keiką nubausti. 

Kartą Keikas iš ilgos kelionės plaukė atgal pas savo žmoną, kuri laukė jo krante. Dzeusas tiesiai iš dangaus pasiuntė stiprų žaibą, kuris apvertė laivą ir nužudė jame plaukiantį Keiką. Kai Alkionė sužinojo, kad vyras pas ją nebesugrįš, ėmė maldauti Heros, kad ši grąžintų Keiką atgal. Pasigailėdama sielvarto apimtos moters, Hera sugrąžino mirusį Keiko kūną ant kranto, tačiau Alkionė, nebeištvėrusi stiprios kančios, nusiskandino. 

Charles Andre van Loo "Keikas ir Alkionė" 1750 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Rodydamas gailestingumą kančios apimtai porai, Dzeusas pavertė Alkionę ir Keiką tulžiais, kurie kiekvienais metais, per Halcioną, atskrenda perėti kiaušinių. Graikų mitologijoje Halciono dienos asocijuojasi su idiliška laime ir pilnatve. Kiekvieną gruodžio 14-tą dievai nuramina jūrą, kad tulžiai, dar kitaip vadinami halcionais, atskristų perėti kiaušinių.

Abu tapytojai – Richard Wilson ir Charles-Andre van Loo – savo paveiksluose vaizduoja mirusį Keiko kūną, kuris grįžta pas ant kranto laukiančią Alkionę. Wilsono darbas pasirodė 1768 metais ir buvo sutiktas labai gerų atsiliepimų už stiprų ir dramatišką istorijos vaizdavimą. 

2. Zalis ir Rudaba

Mo`en Mosavver „Shahnameh“, 1630 metai

Meilės istorija tarp Zalio, Sistano karaliaus, ir Rudabos, Karbolio karaliaus dukters, yra viena žinomiausių persų mitologijos pasakojimų. 

Mitas pasakoja apie Zalį, kuris įsimyli princesę iš pasakų, girdėdamas apie jos grožį ir juodas iki žemės garbanas. Ši pasakų herojė – tai princesė Rudaba. Įdomu, kad pati princesė, taip pat iš pasakų girdėdama apie Zalio neįtikėtiną stiprybę, irgi jį įsimyli. 

Zalis, įsimylėjęs Rudabą, susiruošia keliauti pas princesę ir savo planais pasidalina su tėvu. Tačiau tėvas įspėja sūnų, kad Rudaba yra piktojo karaliaus, šeimos priešo Zahhako duktė. Nepaisant to, vedamas savo stiprios meilės, Zalis iškeliauja ieškoti princesės. 

Po ilgos kelionės Zalis pagaliau atkeliauja. Rudaba, pamačiusi jį ir siekdama jo atvykimą nuslėpti nuo sargybos – lyg Auksaplaukė – nuleidžia savo ilgas juodas kasas, kad Zalis galėtų užlipti pas ją nepastebėtas.

Mo`en Mosavver „Shahnameh“, 1630 metai

Kai tik jie susitinka, supranta, kad jų meilė yra tikra ir stipri. Priešingai negu daugumoje mitologinių pasakų, šiame persų pasakojime meilės istorija nesusiduria su tragiškomis aplinkybėmis, atvirkščiai, supratusios jų nuoširdžią meilę abi šeimos pamiršta tarpusavio nesutarimus ir leidžia jaunuoliams susituokti. Po kurio laiko Zalis ir Rudaba susilaukia dviejų vaikų. 

Ši istorija yra pavaizduota miniatiūrų serijoje, kurios autorius, nors ir nepatvirtintai, tačiau laikomas persų miniatiūrų tapytojas Mo`en Mosavver. Miniatiūros užfiksuoja žinomiausią mitologinio pasakojimo sceną, kurioje Rudaba nuleidžia savo plaukus, kad Zalis nepastebėtai užliptų pas ją. 

3. Sita ir Rama

"Sita ir Rama miške" 1845 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Indų kultūra veši mitologinėmis meilės istorijomis. Viena iš tokių istorijų, žinoma kaip Dyvali istorija, pasakoja apie princą Ramą ir princesę Sitą. Indiškų miniatiūrų serija vaizduoja šią meilės istoriją, ir, nors šių kūrinių autorius nėra žinomas, tačiau tapymo stilius atkeliauja iš Rajasthani ir Pahari meno mokyklų. 

Mitas pasakoja, kaip Rama tėvas, karalius Dasharatha, vienai iš savo penkių žmonų pažada išpildyti bet kurį jos norą. Žmona pasirodo norinti, kad jos sūnus Ravana taptų karaliumi vietoje Rama. Karaliui tai nepatinka tačiau, laikydamasis pažado, savo žmonos norą išpildo – kitas karalius po Dasharatha mirties bus Ravana. Visgi, žmonos užgaida tuo neapsiribojo. Ji panoro, kad Rama kartu su savo mylima žmona Sita paliktų karalystę ir 14 metų gyventų miške. 

Laikydamasis pažado, karalius išsiunčia savo sūnų Ramą ir jo žmoną Sitą į mišką ir ten jie apsigyvena. Po kurio laiko, mirus karaliui, jo sostas atitenka piktąjam Ravanai. Ravanas, mėgaudamasis valdžia, užsimano į žmonas pasiimti Rama žmoną Sitą. Jis pagrobia Sitą ir nugabena į vieną iš savo salų. 

Sielvartaujantis Rama susiruošia ieškoti Sitos ir nužudyti tiek kančių suteikusį karalių Ravaną. Su beždžionėlės Hanuman pagalba, Rama susiranda Sitą ir kovoje su Ravanu jį nužudo. Pora nusprendžia grįžti į savo gimtąją karalystę, kurioje Rama tampa teisėtu karaliumi. Jų kelionėje atgal į gimtąją karalystę, gyventojai įžiebia aliejinius žibintuvėlius, kad Rama su Sita surastų kelią. Nuo tų laikų žmonės įžiebia žibintuvėlius per Dyvali festivalį, švęsdami gėrio triumfavimą blogio akivaizdoje. 

4. Tristanas ir Izolda

Edmund Blair Leighton „Tristanas ir Izolda“, 1902 metai. 

Tristano ir Izoldos pasakojimas yra vienas žinomiausių airių meilės istorijų, įkvėpęs Vakarų kultūrą šimtmečiams. Tristanas yra pasiunčiamas į Airiją susirasti princesę Izoldą ir atvežti ją pas tėvą, kuris planuoja ją vesti. Jam pasiseka susirasti princesę, tačiau Izoldos grožis pakeri Tristaną ir jiedu įsimyli. 

Apimti sielvarto, kad jiems teks išsiskirti (mat princesė yra pažadėta jo tėvui), jaunuoliai nusprendžia išgerti nuodų, kad liktų kartu dangaus karalystėje. Tačiau, pasirodo, kad jiedu išgeria meilės nuodų ir įsimyli vienas kitą dar stipriau. 

John Duncan „Tristanas ir Izolda“, 1912 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Galiausiai jiems tenka grįžti į karalystę, kurioje Izolda išteka už Tristano tėvo. Du įsimylėjėliai slapta susitikinėja, kol galiausiai karalius ima įtarinėti sūnaus ir žmonos išdavystę. Galiausiai karalius nuteisia juos abu mirčiai. Tristanas ir Izolda pabėga į mišką ir šitaip išsigelbėja, tačiau karalius susiranda juos ir miške. Karalius pareikalauja, kad Izolda grįžtų į karalystę kaip jo žmona, o Tristanas sudaužyta širdimi visam laikui yra ištremiamas iš karalystės, į kurią daugiau nebegrįžta. 

Vokiečių XIX amžiaus meno mokyklos nuostabiai vaizduoja Tristanos ir Izoldos istoriją tapyboje, ypač jų susitikimo sceną. Ši istorija vaizduojama ir Škotijos tapytojo John Duncan kūrinyje, kuriame matome sceną, kaip jaunuoliai išgeria meilės nuodų ir dar labiau vienas kitą pamilsta.

5. Erotas ir Psichė

Joks meilės istorijų sąrašas negali apsieiti be Romėnų meilės dievo Eroto ir jo mylimosios Psichės. Jų meilės istorija prasidėjo nuo to, kad Venera, baisiai supavydėjusi mirtingajai Psichei jos neapsakomo grožio, pasakė Erotui padaryti taip, kad Psichė įsimylėtų pabaisą. 

Erotas nusileido ant žemės įgyvendinti Veneros užgaidos, tačiau, vietoje to, pats įsimylėjo Psichę. Jie pradėjo slapta susitikinėti su viena sąlyga: Psichė neturi matyti, kaip Erotas atrodo, todėl Erotas aplankydavo ją tik naktį. Tapytojas Goya užfiksavo įsimylėjėlių slaptą susitikinėjimą naktimis įžymiajame paveiksle „Meilės alegorija“. 

Goya „Meilės alegorija“, 1798-1805 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Kartą Psichė sulaužė susitarimą ir slapčia pažvelgė į savo meilę. Pasijutęs išduotas Erotas paliko Psichę. Sielvartaudama Psichė ėmė maldauti Veneros, kad ši sugrąžintų Erotą. Venera sutiko, tačiau Psichė turėjo įgyvendinti jai paskirtas sunkias užduotis. 

Tų užduočių kelyje Psichė ir Erotas patyrė dar begalę kančių. Išvargintas skausmo, Erotas nuskrido pas dievus ir maldavo, kad šie leistų būti kartu su Psiche. Galiausiai dievai sutiko ir padarė Psichę nemirtingą, kad ji ir Erotas liktų kartu amžinai. 

Šveicarų tapytojas Jean-Pierre Saint-Ours užfiksavo Eroto ir Psichės susijungimą savo paveiksle. Jis vaizduoja įsimylėjėlius ekstazės akimirkoje, kuomet po šitiek vargų ir išbandymų Erotas ir Psichė vėl kartu. Meilės istorija pasibaigia tuo, kad pora susituokia danguje ir susilaukia dukros, vardu Volup. Volupija reiškia malonumą.

Jean-Pierre Saint-Ours „Eroto ir Psichės susijungimas“, 1789-1792 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Pagal https://www.dailyartmagazine.com/mythical-love-stories-art/ parengė Anžela Duchovska