Anri de Tulūzas-Lotrekas: mes esame bjaurūs, bet gyvenimas - gražus

Anri de Tulūzas-Lotrekas gimė 1864 m. lapkričio 24 d. Albyje, Prancūzijoje ir svajojo tapti gydytoju arba chirurgu, bet dėl savo ligos susiklostė taip, kad tapo dailininku. Menas jam tapo šventas ir įkūnijo jo būties pagrindą. Čia sužinosite, kaip negalia nužymėjo visą jo gyvenimą, kaip paveikė jo darbą, jo temų pasirinkimą ir jų vaizdavimą.

Dailininkas 1894 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Anri de Tulūzas-Lotrekas gimė grafo Alfonso de Tulūzo-Lotreko ir jo pirmos eilės pusseserės grafienės Adelės Tapjė de Seleran šeimoje. Šeima buvo turtinga ir gyveno pietų Prancūzijos dvaruose. Saugant turtus ir kad nereikėtų jų dalyti, vedybos dažnai įvykdavo tarp artimų giminaičių, o tai, savo ruožtu, turėjo įtakos vaikų sveikatai. Anri sirgo paveldima kaulų liga ir po dviejų nelaimingų atsitikimų, kai būdamas trylikos susilaužė kojas, šios daugiau nebeaugo. Būtent tada, kai reikėjo daug laiko gulėti, jis pradėjo piešti ir tapyti. Tuo metu tai atrodė smagus laiko praleidimas.

"Alfonsas de Tulūzas-Lotrekas savo karietoje Nicoje", 1880 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Natūralu, kad jo pirmuosiuose aliejiniuose paveiksluose pamatysime šeimos dvarus, medžioklę, žirgus su karietomis, jojikus ir skalikus. Ir jau šiuose pirmuose darbuose fiksuojamos charakteringos akimirkos, spontaniškas veiksmas. Galbūt jis tikėjosi , kad šiais paveikslais padarys įspūdį tėvui, kuris tikėjosi, kad sūnus bus jojikas, medžiotojas ar karys. Tačiau kartu Anri buvo įsitikinęs, kad norėdamas ko nors pasiekti, turės būti nepriklausomas nuo tėvo lūkesčių ir jį serginčios motinos. Nors jam, kenčiant nuolatinius skausmus ir ramsčiuojantis lazdele, tai nebuvo lengva, jis išvyko į Paryžių, kur pradėjo mokytis Fernando Kormono studijoje, petys į petį su Vincentu van Gogu ir Emiliu Bernaru. Trys draugai paniro į bohemišką sostinės gyvenimą, kur dieną klaidžiodavo gatvėmis ir tapydavo, o naktį – ieškojo prostitučių ir absento barų.

 

Nei aukštas, nei gražus

 

Linksmybių rajone, Monmartre, tarp kitų įdomybių ir pramogų, Lotrekas buvo mažiau pastebimas, nuomos kainos mažesnės, o jo mėgstamų siužetų – į valias. Jį žavėjo paviršutiniška ir žiauri Monmartro realybė. Ypač barai, kabaretai ir viešnamiai. Jis dažnai lankėsi vietose, kurias tapė. Jam patiko prasiblaškyti, kad nereikėtų būti vienam ir per daug galvoti apie savo būklę. Taigi ir paveiksluose čia – nesibaigiantis vakarėlis.

 

"Mulen Ruže",  1892m., nuotrauka Wikimedia Commons

Nuo pat savo kūrybos pradžios Lotrekas stengiasi būti autentiškas, nepagražinti ir neperdėti. Jo technika ir supratimas apie meną visiškai prasilenkė su tuo, ką anuomet vertino Paryžiaus salonuose. Jis vaizdavo vietas ir situacijas, kurios iki jo atrodė nevertos meno. Paveiksle „Mulen Ruže“, fone matyti mažasis Lotrekas su savo aukštuoju pusbroliu, o kiek arčiau prie staliuko sėdi restorano svečiai. Jie kalbasi ir linksminasi. Tuo pačiu metu Lotrekas žvelgia į sceną iš šalies, tarsi praeitų kambario pakraščiu kaip prašalaitis ir stebėtojas. Lotrekui patiko lankytis baruose su savo giminaičiu kaip juokingai porelei. Tačiau jis buvo ne tik stebėtojas – jis be perstojo piešdavo šokėjas ir svečius.

„Bjaurastis visada turi žaviąją pusę; kaip nuostabu ją aptikti ten, kur nėra pastebėjęs niekas kitas.“ – Anri Tulūzas-Lotrekas

 

Mes esame bjaurūs, bet gyvenimas – gražus

Kabareto aktorė ir dainininkė Ivetė Gilbė iš pradžių išvydusi, kaip Lotrekas ją mato ir tapo, buvo priblokšta, bet vėliau jo menas ją įtikino ir būtent jis padarė ją nemirtingą. Lotrekas perteikė tai, kas svarbiausia, o nesureikšmino dekoratyvinių detalių kaip kiti ją tapę dailininkai. Jo tapyti Gilbė portretai įsimintini, o akimirkos, kurias įamžinto, parinktos originaliai. Kaip, pavyzdžiui, jos nusilenkimas ant scenos po pasirodymo, kurį pamatysite žemiau. Jo greita ir tiksli linija vaizduojamą objektą ir abstrahuoja ir kartu sukonkretina.

"Ivetė Gilbė nusilenkia publikai", 1894 m., nuotrauka Wkimedia Commons 

„Dėl Dievo meilės, nevaizduok manęs tokios atstumiančiai šlykščios! Visi, kurie juos matė, nesulaikė pasibaisėjimo šūksnių.“ – apie Anri darbus yra sakiusi Ivetė Gilbė

"Mulen Ruže, dvi šokančios moterys", 1892 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Lotreką labai domino lesbiečių meilė. Aukščiau matomame kūrinyje jautriai nutapytos dvi šokančios moterys, perteikiant akimirkos intymumą. Panašių užuominų esama ir pastelių serijoje, sukurtoje XIX a. pabaigoje, tačiau Lotrekas šias intymias akimirkas vaizduoja be jokio fetišo, jo darbuose tai nėra pikantiškas reginys vyro akims. Jis stengiasi jautriai ir žmogiškai atskleisti tų moterų kasdienybę, parodyti slaptus XIX a. moterų gyvenimus. 

"Lovoje - bučinys", 1892-1893 m., nuotrauka Wikimedia Commons 

Saviironija kaip savigyna

Autoriaus savi-karikatūra, 1894m., nuotrauka Wikimedia Commons

Lotrekas buvo išskirtinio veido – plačia kakta, didele nosimi ir neišraiškingo smakro. Saviironija tapo jo savigyna. 

„Oi, norėčiau rasti moterį, kurios meilužis bjauresnis už mane!“ yra sakęs jis. 

Savinaika

Nors Anri sveikatą ir taip buvo pakenkusi jo negalia, paskutinieji gyvenimo metai buvo gryna savinaika. Fizinės problemos vedė prie psichologinių. Maža to, iš vienos savo pozuotojų ir prostitutės užsikrėtė sifiliu. Malšindamas ir dvasinį, ir fizinį skausmą vis daugiau gėrė. Jis tapo arogantiškas, agresyvus, jis dažnai regėjo haliucinacijas. Būdamas trisdešimt šešerių mirtinai nusigėrė savo paties išrastu kokteiliu, pavadinimu Žemės drebėjimas, viena dalis absento ir viena konjako. Tačiau tapė beveik iki pat dienų galo. Jam esant gyvam jo darbai daugiausiai kėlė pasipiktinimą ir liko nesuprasti, daug kas manė, kad jo vaizduotos temos žemina Tulūzų-Lotrekų vardą. Tačiau, šiuolaikinių temų vaizdavimas ir siekis atskleisti vaizduojamų subjektų esmę jam pelnė vieno iškiliausių XIX a. dailininkų vardą.