Gustavas Klimtas buvo vienas nedaugelio genialių dailininkų, gyvas sulaukęs ir kritikų, ir publikos susižavėjimo, neblėstančio jau kone šimtą metų. Jo Auksinio periodo darbus ant puodelių, pagalvėlių ir maišelių matę netgi tie, kuriems ši pavardė nieko nesako. Tačiau šedevrus, atnešusius autoriui šlovę, paliksime kitam kartui, o dabar supažindinsime su paties autoriaus mintimis apie meną. Nustebsite, kaip kukliai jis galvojo apie save ir savo kūrinius. 

Pažvelgę į mane nepamatysite nieko ypatingo. Esu dailininkas, kuris diena iš dienos, nuo ryto iki vakaro tapo figūrinius paveikslus, peizažus ir kartais portretus.

Moku piešti ir tapyti. Pats taip manau ir dar keli žmonės man pritaria. Bet nesu įsitikinęs, ar tai tiesa.

Netgi prireikus parašyti paprasčiausią laišką, aš nustėru siaubo tarsi iš anksto laukdamas bjaurios jūrligės.

Tas, kuris nori pažinti mane kaip menininką, o tik tokį mane pažinti ir būtų vertinga, turi atidžiai žvelgti į mano paveikslus ir iš jų suprasti, kas esu ir ko siekiu.

Jokia gyvenimo sritis nėra tokia siaura ar nereikšminga, kad joje neliktų vietos meniniam įkvėpimui. 

Tik nuolat auganti meninių idėjų skvarba į kasdienį gyvenimą užtikrins civilizacijos pažangą.

Kol drobės tuščios, visada yra vilties.

Visas menas erotiškas.

Tiesa kaip ugnis. Ją išsakyti reiškia nušvisti ir sudegti.

Menas tai linija, kuria apibrėžtos mūsų mintys.