Anokia naujiena, kad fotografuodami mus supančią aplinką, nuotrauką stengiamės šiek tiek pagražinti ir įvairiausi filtrai, nuotraukai suteikiantys šilumos, jaukumo, erdvės, nostalgijos ar kitą akiai malonų įspūdį, tapo neatsiejama socialinių tinklų dalimi. Jie net paprasčiausiai mėgėjiškai nuotraukai suteikia nuotaiką ir išryškina svarbiausius elementus. Tačiau tai toli gražu ne šiuolaikinis atradimas. Dar XVII amžiuje dailininkai turėjo intriguojantį prietaisą, per kurį stebėdavo juos supantį kraštovaizdį. Tai tamsintas, šiek tiek išgaubtas veidrodėlis, vadinamas Klodo stiklu. Jo atspindyje pasirinktas peizažas tarsi atskiriamas nuo likusio kraštovaizdžio savo supaprastinta spalvų palete, matomas vaizdas apibendrintas ir neperkrautas detalėmis. 

Šis atspindys veidrodyje taip priminė prancūzų peizažisto Klodo Loreno paveikslus, kuriuose įspūdingai žaidė vakaro ar ryto šviesa, švelniai nuvilnijanti medžių viršūnėmis ar vandens bangelių paviršiumi, kad įrengimas buvo pavadintas jo garbei, o anglai, susižavėję K. Loreno paveikslais, pradėjo nešiotis tamsintą stiklą su savimi, siekdami pamėgdžioti Klodo tapybos stilių arba patys patirti tokius pačius įspūdžius kaip dailininkas. Maža to, ambicingesni to laikmečio tapytojai nešiodavosi skirtingomis spalvomis tonuotus stiklus, kurių pagalba galėjo perteikti peizažo tonus. Tonuoto stiklo dėka dienos šviesa galėjo lengvai virsti į saulėtekį, saulėlydį ar mėnesieną. 

Galiausiai Klodo stiklas tiek išpopuliarėjo, kad jį ėmė nešiotis ne tik dailininkai, bet ir gamtos entuziastai, turistai ir keliautojai. Jo dėka „neįdomios“ vietos tapo populiarios, lankytinos, tapytinos. 

Tačiau neapsirikite, nors įrenginys pavadintas XVII a.  tapytojo Klodo Loreno garbei, nėra jokių įrodymų, kad jis būtų jį išradęs ar išvis naujodęs.

Klodas Lorenas (ClaudeLorrain,tikr.C.Gellėe;1600-1682m.) Prancūzų peizažistas ir ofortistas. Nuo1613m.mokėsi tapybos subtilybių pas įžymius to meto tapytojus. Studijavo gamtovaizdžio apšvietimą, išsiugdė savitą tapybos stilių. Jaunojo Klodo kūrybą įtakoja Paul Bril ir Adam Elsheimer tapyba. Paveikslai tiksliai suskirstyti į toninius planus – pirmasis tamsus, antrasis ryškiai žalias ir trečiasis ledinis mėlynas. Klodo kūryba išsiskyrė gebėjimu perteikti šviesą, nuotaiką. Savo įgūdžius jis tobulino nuolat stebėdamas ir piešdamas kaimo kraštovaizdžius, nuspalvintus ryto ar vakaro šviesos, stengdamasis perteikti supančią atmosferą, nuolat lavino ranką ir akį. Didžiuosius paveikslus tapydavo studijoje, kruopščiai apgalvodamas kompoziciją, tiksliai apskaičiuodamas ir skirdamas didelį dėmesį detalėms. 

Mėgstamas motyvas – vidurio Italijos peizažas su šventyklomis arba griuvėsiais nuotaikingoje ryto ar vakaro šviesoje. Stafažui ((vok. Staffage) - peizažo ar kitos tapybinės kompozicijos antraeiliai elementai: nedidelės žmonių, gyvulių figūros, buities rakandai ir kt., sukuriantys peizažuose tikroviškumo iliuziją; stafažas ypač būdingas XVI- XVII a. tapybai.) dažnai pasitarnaudavo biblijinės arba mitologinės scenos. Meistriškumo viršūnė - šiltais aukso tonais nutapyti uosto vaizdai („Ulisas perduoda Chriseidę tėvui”, 1646 m.; „Uostas saulei tekant”, 1634 m.). Vėlyvuosiuose kūriniuose nuo 1660 m. įsivyravo vėsesni, sidabriškai pilkšvi tonai („Hangros išvijimas”, 1668 m.). Klodo kūryba turėjo lemiamą įtaką XVIII ir XIX a. peizažo tapybai. 

"Uostas saulei tekant", 1634 m., nuotrauka Wikimedia Commons

"Ulisas grąžina Chriseidę tėvui", 1644 m., nuotrauka Wikimedia Commons