Restauracija yra atskira meno rūšis, padedanti išsaugoti didžiausius meno šedevrus ateities kartoms, tačiau visada reikia pažvelgti kritiškai – ar tikrai išsaugosime tai, ką norėjo perteikti darbo autorius? Daug iečių sulaužyta ekspertams ginčijantis dėl ryškių spalvų, atidengtų Mikelandželo Siksto koplyčios freskose po 1980–1994 m. atliktos restauracijos, tačiau tai nebuvo paskutinis diskusijų sukėlęs atvejis. Tuoj pat apžvelgsime restauracijas, išgarsėjusias ne pačia geriausia prasme.

1. Elías García Martinez, Ecce Homo („Štai žmogus“) (apie 1930 m.)

Gailestingumo bažnyčia, Bojarna, Ispanija

Garsioji freska prieš ir po Cecilios Gimenez prisilietimo. Nuotrauka Wikimedia Commons.

Tiesiog privalome aptarti šį, turbūt garsiausiąjį, atvejį, kad galėtume judėti toliau. 2012 m. Cecilia Giménez išgarsino savo gimtąjį Bojarnos miestą tragiškai restauruota Jėzaus su erškėčių vainiku freska. Anuomet 82-ejų moteris darbo ėmėsi su pačiais geriausiais norais, (freskos būklė blogėjo, o niekas kitas darbo nesiėmė) tik, deja, švelniai tariant, savo sugebėjimus kiek pervertino ir „Štai žmogus“, virto „Štai beždžionė“. Anot pačios Cecilios, darbas taip atrodo tik todėl, kad įpusėjusi ji išvyko atostogų. „Man neleido jo užbaigti,“ – piktinosi senutė. Ir gerai, kad neleido. Jis tobulas toks koks yra.

2. Leonardo da Vinčio „Madona ir kūdikis su šv. Ona ir avinėliu“ ( 1503 m.), Luvras, Prancūzija

Leonardo da Vinčio šedevras prieš restauraciją.

Ir po.

Galbūt klausite, o kas čia blogai? Po pastarojo pavyzdžio, atrodytų, nėra ko kabinėtis, tačiau po nešvarumų pašalinimo spalvos taip pasikeitė, kad du restauratoriai, konsultavę restauracijos klausimais, protestuodami prieš panaudotus valymo metodus atsistatydino iš pareigų.  

3. „Madona su kūdikiu“ (XX a. vidurys), Sainte-Anne-des-Pins katalikų bažnyčia, Sadberis, Ontarijas, Kanada

Atstatyti kelis kartus vandalų išniekintą skulptūrą pasisiūlė vietos menininkė.

Gino Donato nuotrauka

Priešais bažnyčią Kanadoje stovinti skulptūra ne kartą buvo nukentėjusi nuo vandalų rankų, nukirsdinusių kūdikėlį Jėzų. Kelis kartus galvą pavyko pritaisyti atgal, bet jai galiausiai prapuolus, vietos menininkė Heather Wise pasisiūlė nemokamai padirbti naują. Bažnyčia, žinoma, apsidžiaugė, nes toks darbas būtų buvęs nepigus.

Nelaimei, gavo ne visai tai, ko tikėjosi – kūdikėlį pakeitė Megė Simpson, kurios etiketę greitai priklijavo internautai. Menininkė puolė teisintis, esą molinė galva turėjusi būti laikina, kol ji iš akmens iškals tikrąją, tačiau, atvejis sulaukė tiek žiniasklaidos dėmesio, kad piktadariai grąžino originalią skulptūros dalį.

4. „Madona su kūdikiu ir šv. Ona“ (XV a.), Ranjadoiras, Ispanija

Vos prieš dvidešimtmetį restauruota skulptūra buvo restauruota dar kartą. Nuotrauka DSF/AFP/Getty Images.

Trys už vieno kainą! O keisčiausia, kad vos prieš dvidešimt metų skulptūros buvo restauruotos profesionalo Luis Suárez Saro, kuris, paklaustas apie 2018 m. atnaujinimą, atsakė: „Maža to, kad paėmė paprasčiausius aliejinius dažus, išsirinko tragiškas spalvas. Rezultatas pasibaisėtinas. Net nežinia, ar juoktis, ar verkti.“ Na o darbščiosios rankelės, pagražinusios skulptūrą, priklauso Maríai Luisai Menéndez, tabako krautuvėlės savininkei, kuri tenorėjo gero ir manė, kad skulptūros atrodo nuobodžiai: „Nudažiau jas geriausiai kaip mokėjau mano supratimu tinkamomis spalvomis. Kaimynams patiko, galite patys paklausti.“ Tiek jau to.

5. Senovės mozaika (apie II-VI a.), Chatajaus muziejus, Antakija, Turkija

Išdarkytos senovės mozaikos. Nuotrauka Mehmeto Daskapano, kuris pirmasis atkreipė dėmesį į nevykusią restauraciją 

2015 m. į netikusių restauratorių rankas papuolė Chatajaus muziejaus mozaikos, kurios dabar panešėja į internetinius memus – figūros iškraipytos, detalių nebelikę. Kultūros ir turizmo ministerija paneigė kalbas, esą iškilę problemų, ir puolė tvirtinti, kad nuotraukos darytos pirminėje darbų stadijoje. Deja, kiekvienam, turinčiam akis, viskas ir taip aišku. 

6. Mikelandželas, „Jesė“ (1508 m.), Siksto koplyčia, Vatikanas, Italija

 Mikelandželo "Jesė" prieš ir po restauracijos. Nuotrauka Wikimedia Commons

Po garsiojo Mikelandželo šedevro restauracijos vargšas Jesė liko aklas – restauratoriams pašalinus per metus ant freskų susikaupusį purvą, siekiant atidengti gilesnius sluoksnius, su purvu pradingo ir kai kurie paties Mikelandželo atlikti taisymai. Daugybė ekspertų tokiai restauracijai nepritaria – juk mažai tikėtina, kad didysis meistras būtų nutapęs Jesę be akių.

7. Damienas Hirstas „Tapyba pagal skaičius“ (2001 m.), „Eyestorm“ galerija, Londonas

Ne visai restauracija, bet pataisymas tai tikrai. 2001 m. Damienas Hirstas, jau išgarsėjęs kūriniais formaldehide, atidarė naują parodą Londone, pavadinu „Painting-by-Numbers“ (Tapyba pagal skaičius), kurios dalis buvo krūva pustuščių alaus butelių, kavos puodelių, perpildytų peleninių ir senų laikraščių, išdėliotų – nors, atrodytų, išmėtytų kaip papuola – po visą galeriją. Turbūt jau nujaučiat, kuo viskas baigėsi. Rytą atėjęs valytojas Emmanuelis Asare, nusprendęs, kad tai bus po atidarymo likusios šiukšlės, viską sukrovė į maišus ir išmetė į konteinerį. Paklaustas apie nutikimą, šis pasakojo: „Vos išvydęs salę atsidusau – kiek šiukšlių. Man nė į galvą neatėjo, kad tai galėtų būti meno kūrinys. Bent jau man taip neatrodė. Todėl sukroviau į maišus ir išmečiau.“ Galerijos personalas vėliau pasirausęs konteineriuose eksponatus sugrąžino ir, pagal praėjusio vakaro nuotraukas, sustatė į vietas. Laimei, valytojas jokių pasekmių nesulaukė, o pats autorius paklaustas atsakė, kad tai tiesiog „fantastika“ ir „baisiai juokinga“.