1. Mikelandželas išgarsėjo po nesėkmingos meno kūrinio klastotės

Karjeros pradžioje Mikelandželas iškalė senovės graikų stiliaus kupidono skulptūrą, neišlikusią iki mūsų dienų. Pamatęs darbą jo mecenatas Lorezo di Pierfrancesco de Medici pasiūlė sudėtingą apgaulę. „Jeigu padarytum taip, kad ji atrodytų ilgai pragulėjusi po žeme, nusiųsčiau į Romą kaip senovinę ir galėtum parduoti daug brangiau,“ – aiškino jis. Mikelandželas sutiko ir kupidonas, pristatytas kaip šviežutėlis archeologų atradimas, buvo parduotas kardinolui Raffaele Riario. Vėliau gandai apie sąmokslą pasiekė kardinolo ausis ir jis pinigus susigrąžino, bet liko taip sužavėtas Mikelandželo meistrystės, kad pakvietė susitikti Romoje. Jaunasis skulptorius amžiname mieste užsibuvo net kelerius metus, kur gavo užsakymą „Pietai“, kūriniui, pelniusiam jam laurus.

2. „Dovydas“ buvo iškaldintas iš antrarūšio marmuro luito

Vienas garsiausių Mikelandželo šedevrų "Dovydas", Nuotrauka Wikimedia Commons.

Kas dėl marmuro skulptūroms, Mikelandželas garsėjo išrankumu, tačiau garsiajam „Dovydui“ teko luitas, kurį daugybė kitų menininkų nurašė kaip netinkamą. Milžinu vadintas marmuro gabalas buvo užsakytas prieš beveik keturiasdešimt metų vienai iš Florencijos katedros skulptūrų ir liko nepanaudotas. Paliktas atvirame ore jis apdūlėjo ir, kai 1501 m. jo ėmėsi Mikelandželas, jau buvo paženklintas ne vieno nusivylusio menininko kalto. Vėliau Mikelandželas iš jo sukūrė vieną garsiausių savo kūrinių, nors nauji tyrimai rodo, kad dėl prastos akmens kokybės, ši skulptūra dūlėja greičiau nei kitos. 

3. Kai kuriuose garsiuose darbuose galima atpažinti patį autorių

Mikelandželo "Paskutinysis teismas" (fragmentas) Sikso koplyčioje 1536-1541 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Mikelandželas retai pasirašydavo savo darbus ir nepaliko nė vieno oficialaus autoportreto, bet retkarčiais savo paveiksluose ir skulptūrose palikdavo stilizuotą savo atvaizdą. Garsiausias slaptas autoportretas aptiktas 1541-ųjų Siksto koplyčios freskoje „Paskutinis teismas“, kuriame šventasis Bartolomėjas pavaizduotas su nudirta oda rankoje, kurios veidas manomai atkartoja autoriaus. Mikelandželas taip pat pavaizdavo save kaip šventąjį Nikodemą, kaip pats ją vadino, „Florencijos Pietoje“. Mokslininkai mano, kad jį matome ir masinėje scenoje freskoje „Šv. Petro nukryžiavimas“.

4. Jis dirbo iki paskutinės savo gyvenimo savaitės.

Paskutiis Mikelandželo darbas "Rondaninio Pieta" 1564 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Didžiąją savo gyvenimo dalį Mikelandželas prižiūrėjo Šv. Petro bazilikos statybas Vatikane. Netgi tada, kai nebeįstengė į statybas atvykti pats, rūpinosi darbais iš namų, siuntė piešinius ir brėžinius. Tačiau skulptūra taip ir liko didžioji Mikelandželo meilė ir jis savo namų studijoje darbavosi iki pat pabaigos. Likus vos kelioms dienos iki mirties, darbavosi prie „Randaninio Pietos“, vaizduojančios Jėzų Mergelės Marijos glėbyje. 

5. „Pieta“ yra vienintelis jo pasirašytas kūrinys

Mikelandželo "Pieta" 1498-1499 m. Nuotrauka Wikimedia Commons

Anot Mikelandželo amžininko ir biografo, Džordžijaus Vazario, netrukus po „Pietos“ atidengimo, Mikelandželas nugirdo gandus, esą tai kito skulptoriaus, Kristoforo Solario darbas, todėl nusprendė ją pasirašyti ir ant juostos ant Marijos krūtinės išraižė: MICHAELA GELUS BONAROTUS FLORENTINUS FACIEBAT (šitai sukūrė Mikelandželas Buonarotis). Tai buvo toks pirmas ir paskutinis kartas. Vazaris aprašo anekdotą, kad Mikelandželas vėliau prakeikė tokį puikybės proveržį ir prisiekė daugiau nepasirašyti nė vieno savo darbo.

 6. Mikelandželas nemėgo Leonardo da Vinčio

„Mikelandželas ir Leonardas da Vinčis aistringai vienas kito nemėgo,“ – rašė jų biografas Vazaris. Abu buvo stiprios asmenybės visiškai priešingais požiūriais į meną, todėl, kiekvienas susidūrimas baigdavosi apsižodžiavimu. Vieną dieną Leonardas ėjo per Šventosios trejybės aikštę Florencijoje, kur keli garbūs vyriškiai aptarinėjo Dantę. Jie paprašė Leonardo paaiškinti juos gluminusią pastraipą, tačiau kaip tik tuo metu šalimais pasipainiojo Mikelandželas ir Leonardas pasiūlė paklausti skulptoriaus. Šis siūlymas Mikelandželą baisiai suerzino. Užuot įsijungęs į diskusiją apie Dantę, nepagarbiai kreipėsi į Leonardą „tu“ ir atšovė: „Pats ir aiškink. Nupaišei žirgą, kurį reikia atlieti iš bronzos, o atlieti nesugebi.“ Taip taręs nuėjo sau palikdamas Leonardą raudonuoti.

7. Mikelandželo būta kerštingo

Kol Mikelandželas darbavosi prie „Paskutiniojo teismo“ šedevro, popiežiaus Paulius III atvyko apžiūrėti darbų su prelatų palyda. Tarp jų buvo ir popiežiaus ceremonmeisteris Biagio da Casena, kuris pašiurpo nuo tokios nuogų figūrų gausos ir puolė protestuoti tvirtindamas, kad tokiai freskai vieta pakelės užeigoje.

Mikelandželas atsakydamas į jo komentarus nutapė ceremonmeisterį pragare, kaip Miną, sielų teisėją, didelėmis ausimis ir gyvate, besitaikančia nukąsti jam lytinius organus. Kai Biagio pasipiktinęs pasiskundė popiežiui, šis atsakė, kad, pragaras, deja, ne jo valdos.

8. Mikelandželas buvo turtingiausias savo laikų menininkas

Mikelandželui priklausiusi vila Toskanoje parduodama už beveik 10 mln. JAV dolerių

Nors žinoma, kad Mikelandželas neskurdo, nauji tyrimai leidžia manyti, kad jis netgi buvo nuostabiai turtingas. Maža to, kad Mikelandželui už jo darbus dosniai atlygino popiežius Julijus II, vienas didžiausių jo mecenatų, skulptorius sėkmingai investavo į nekilnojamąjį turtą. Sudėjus visus jo turtus jį būtų galima laikyti ne tik vienu turtingiausių tų laikų menininkų – būtų pagrindo manyti, kad turtais jis lenkė Leonardą da Vinčį, Ticianą ir Rafaelį. Miręs Mikelandželas paliko 50000 vertės turtą, kas šiais laikais prilygtų 50 mln. JAV dolerių.

9. Mikelandželas nebuvo heteroseksualus

Žinoma, kad Mikelandželas apie 1530-uosius įsimylėjo Tomasą Kavalierį, jauną pozuotoją. Skulptorius Tomasui parašė kelis laiškus ir sonetus, kuriuose atskleidžia savo jausmus. Tomasas buvo vienas nedaugelio, buvusių prie Mikelandželo mirties patalo 1564 m. 

10. Jis nekentė savo garsiausio šedevro

Tapybą Mikelandželas laikė pigiausia ir žemiausia meno forma. Jis jai nejautė jokios aistros ir užsakymus priėmė tik finansiniais sumetimais. Siksto koplyčios lubų freskoms jį rekomendavo Rafaelis, mat laikė jį prastu dailininku ir tokiu būdu siekė sugriauti konkurento reputaciją. Kaip jau turbūt supratote, planas neišdegė.