Trumpai tariant, Berta Moriso buvo pirmoji impresionistė moteris, impresionistų parodų dalyvė, sulaukusi pripažinimo dar būdama gyva, ir jei tai dar nepatraukė jūsų dėmesio, pridursime, kad Berta buvo garsiojo Eduaro Manė mūza ir ne kartą jam pozavo (jei dar tikėsime gandais, juos vienijo ne tik idėjos apie meną). Taigi, argi ne keista, kad iki šiol nieko apie ją negirdėjote ir nematėte nė vieno jos paveikslo? Laikas šią klaidą ištaisyti!

Pradėkime nuo pradžių. Bertos Moriso gyvenimas prasidėjo 1841 m. Paryžiuje, pasiturinčioje aukštesniosios viduriniosios klasės šeimoje. Tėvai anksti pastebėjo, kad ir Berta, ir jos vyresnėlė sesuo Edma, turi talentą tapyti ir jį nuoširdžiai palaikė – daugybę metų mokėjo už privačias tapybos pamokas. Apie oficialų meninį išsilavinimą ir akademiją negalėjo būti nė kalbos – anuomet moterims tai buvo paprasčiausiai nepriimtina ir tapyba turėjo likti hobiu. Edmos atveju taip ir nutiko – ji savo gyvenimą atidavė santuokai ir šeimai, o Berta Luvre kopijuodama didžiųjų meistrų darbus susipažino su garsiuoju Eduaru Manė, kuris ją supažindino su impresionistų idėjomis ir abu iškart atrado bendrą kalbą. Paskui Berta ne kartą jam pozavo, o Eduaras savo miegamajame visada laikė kelis Bertos paveikslus. Daug kas kalbėjo, kad juos vienija ne tik aistra menui, tačiau Manė buvo vedęs, o ji atsargi, net ir jo tapytuose paveiksluose į jį žvelgdavo neįskaitomu veidu, ir galiausiai jau būdama 34 metų ištekėjo už jo brolio. Nepaisant to, ši pažintis žymi lemtingą posūkį Bertos kūryboje – ji pastebimai išlaisvėjo, neliko jokio ankstesnio susikaustymo.

Eduaras Manė "Berta Moriso", 1874 m., Wikimedia Commons

Deja, išlaisvėjimas tegalėjo reikštis technikoje. Berta gyveno visuomenėje, kuriai buvo nepriimtina moters dailininkės idėja, ką jau kalbėti, kad toji moteris be jokios palydos klaidžiotų po miestą ar gamtą ir tapytų gryname ore – tai būtų mažų mažiausiai nepadoru (anuomet net ir profesionalūs pripažinti tapytojai įprastai dirbdavo studijoje). Apie bohemos gyvenimą, kavinių lankytojus ir lėbautojus, kuriuos tapė kiti impresionistai, negalėjo būti nė kalbos. Bertai teko apsiriboti namų gyvenimo scenomis, namuose besigražinančių ar soduose sėdinčių moterų ir vaikų portretais. Tačiau tai nebuvo kliūtis Bertos talentui. Ji savo tapomoms moterims sugebėjo įkvėpti gyvybę, autentiškumą, savitumą. Priešingai nei Dega balerinos ar Manė nuogalės, Bertos moterys nesudaiktintos. Dailininkė dažnai leidžia žvilgtelėti į jų asmeninį gyvenimą, tikrą ir nesuvaidintą. Paveiksle „Lopšys“ sesuo Edma palinkusi žvelgia į naujagimį. Jos žvilgsnis tarsi pakerėtas, tačiau matyti, kad nauja mama pavargusi ir susimąsčiusi, galima numanyti, kad jos galvoje sukasi prieštaringos mintys. Tiesą sakant, visi paveikslai, vaizduojantys moteris su vaikais arba vienus vaikus mieli, tačiau juose nėra jokio sentimentalumo.

Berta Moriso "Lopšys" 1872 m., Wikimedia Commons

Kita vertus, Berta, kuriai pinigų netrūko ir nereikėjo taikstytis su rėmėjų ar užsakovų reikalavimais, buvo laisva tapyti kaip nori, ko nepasakysi apie jos draugus. Jau nuo pirmosios Atstumtųjų salono parodos (beje, „Le Figaro“ apie parodą rašė: „penki ar šeši bepročiai, kurių viena moteris... išlaiko moterišką eleganciją tarp ligonių kliedesių.“), pradėjo ryškėti išskirtinai neišbaigtas stilius, nes kaip pati Berta sakė, paveikslas turėtų „užfiksuoti tai, kas laikina“. Bertos kūrybą lengva atpažinti iš labai laisvo, skubraus potėpio. Nors toks potėpis būdingas visiems impresionistams, Bertos laisvumu negalėtų pasigirti nė vienas. Jos paveiksluose žiūrovas gali matyti kiekvieną potėpį, o vienas potėpis dažnai gali fiksuoti ir akis, ir nosį, ir burną. Berta laisvėjo tol, kol galiausiai jos tapomos figūros priartėjo prie abstrakcijos.

Berta Moriso "Atsilošusi moteris pilka suknele" 1879 m., Wikimedia Commons

Pavyzdžiui, paveiksle „Atsilošusi moteris pilka suknele“, pilka suknelė potėpių sūkuriu beveik nepastebimai pereina į foną. Kitape paveiksle „Sodas Morkorte“ augalai fone virsta tik skirtingais žalsvų atspalvių potėpiais. Tačiau įdomu tai, kad į amžiaus pabaigą Bertos stilius vėl ėmė keistis – jos parašu tapusius laisvus potėpius pakeitė aiškesnės linijos, vaizdas vėl susifokusavo. Tą puikiai iliustruoja dukters Džiuli portretas, taip puikiai perteikiantis paauglišką dvasią ir nuotaiką. Labai įdomu, kaip Bertos stilius būtų kitęs toliau, tačiau to jau niekada nesužinosime – 1895 m. jos gyvybę nusinešė plaučių uždegimas.

Berta Moriso "Sodas Morkorte" 1884 m., Wikimedia Commons

Nors Berta visą gyvenimą siekė tokio paties pripažinimo kaip kiti impresionistai, jos neatstovavo jokia galerija, o būdama gyva ji pardavė tik 40 iš 800 darbų, likę dar ilgai gulėjo šeimos namuose. Bertos Moriso mirties liudijime buvo įrašyta, kad ji „neturėjo profesijos“.

Berta Moriso "Užsisvajojusi Džiuli" 1894 m., Wikimedia Commons

Tačiau šį straipsnį norėtume užbaigti linksma gaida ir pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus jau surengta ne viena retrospektyvinė Bertos Moriso paroda, sukėlusi didelį visuomenės susidomėjimą. Tikėkimės, kad Bertos šlovės valanda jau visai netoli.