Labai dažnai girdime klausimą: „Kodėl tarp didžiųjų dailininkų nėra nė vienos moters?“ ir trumpiausias atsakymas būtų, kad dailininkių buvo, tik mes apie jas nežinojome, o mūsų žinių spragoms savo ruožtu yra daugybė priežasčių. Viena iš jų, žinoma, būtų po vedybų perimama vyro pavardė, tačiau moterys apskritai nebuvo pratusios pasirašinėti, nes to nereikalavo įprastai jų praktikuojami amatai. Maža to, tikroji autorystė dažnai būdavo slepiama ir tyčia. Talentingas moteris visada supo vyrai – sutuoktiniai, mokytojai, meno prekeiviai. O šie labai dažnai nuslėpdavo tikrąsias autores ir jų kūrinius priskirdavo kitiems dailininkams. Toks sistemingas, tyčinis autorystės klastojimas lėmė moterų ištrynimą iš dailės kanono ir kartu visos dailės istorijos. Jų tapatybės išaiškėjo tik pastaraisiais metais, mokslininkų, kurie nebenori užsimerkti, dėka. Šiandien jus supažindinsime su penkiomis ypatingomis dailininkėmis, kurių talentai buvo priskirti kitiems, tačiau dar daugybė jų likimo draugių laukia, kol bus atrastos.

1. Sofonisba Anguissola 

Sofonisba Anguissola (1535–1625) buvo italų renesanso portretistė. Ji buvo viena pirmųjų moterų, gavusių oficialų meninį išsilavinimą ir greitai sulaukė tarptautinio pripažinimo. Safonisba buvo tokia geniali, kad Ispanijos karališkieji rūmai pakvietė ją mokyti karalienės Elžbietos Valua ir tapti Karaliaus Pilypo II rūmų dailininke. Deja, oficialiai jos pareigos vadinosi „freilina“. Pridėkime faktą, kad ji savo darbų beveik niekada nepasirašydavo, ir nebėra ko stebėtis, kad vėliau jos darbus atpažinti buvo labai keblu.

O priskirti kitam dailininkui jie buvo dėl labai paprastos priežasties – kadangi Sofonisba buvo neoficiali rūmų dailininkė, šis vaidmuo atiteko ne tokiam gabiam, tačiau vyriškos lyties tapytojui Alonso Sánchez Coello, kuris iš tiesų tebuvo Sofonisbos padėjėjas.

Nelaimei, didžiąją jos paveikslų dalį sunaikino XVII a. Ispanijos karališkuosiuose rūmuose kilęs gaisras. Išlikę paveikslai buvo nepasirašyti, istoriniai šaltiniai vertė manyti, kad jų autorius turėtų būti Coello – oficialus Pilypo dvaro dailininkas. Ši klaida vilkosi ištisus tris amžius.

Sofonisba Anguissola "Pilypas II", 1665 m.

Šiame portrete karalius kaip ir dera monarchui pavaizduotas atšiaurus, vyriškas ir išdidus. Niekam nė į galvą nešovė, kad tokį portretą galėtų nutapyti moters ranka. Tikroji autorystė išaiškėjo tik praėjusio amžiaus antrajame dešimtmetyje. Iki tol autoriumi laikytas Coello – tai lėmė ir istoriniai šaltiniai, ir į Sofonisbos panašus stilius. Jiedu daugybę metų dirbo drauge ir abu darė įtaką vienas kito stiliams. Ji iš šiaurės Italijoje įvaldė šviesą ir spalvas, o jis kaip kruopštus Ticiano pasekėjas savo darbuose demonstravo puikų realizmą. Dvariškių portretuose jie puikiai papildė vienas kitą.

Sofonisbos talentas ne kartą priskirtas ir Ticianui, Zurbaranui ir kitiems didiems meistrams, tik šios klaidos buvo greičiau demaskuotos dėl chronologinių ar geografinių neatitikimų. Tačiau Sofonisba Anguissola buvo viena pirmųjų, pramynusių taką profesionalioms dailininkėms.

2. Artemisia Gentileschi

Artemisia Gentileschi (1593–1653) buvo italų baroko tapytoja, kurios talentas taip šlovinamas pastaraisiais metais, nes būtent jos parašas aptiktas ant didelės vertės darbų, kurie anksčiau buvo priskiriami ją supusiems vyrams.

Artemisia Gentileschi "Suzana ir seniai", 1610 m.

Garsiausias Artemisios darbas, neteisingai priskirtas kitam autoriui, būtų „Suzana ir seniai“. Jame vaizduojami du gašlūs vyrai, nužiūrinėjantys besimaudančią Suzaną. Siužetas, nors ir atstumiantis, domino daugybę didžiųjų meistrų: Van Daiką, Rembrantą, Rubensą. Deja, jie visi buvo daugiau ar mažiau abejingi skriaudžiamai moteriai, o štai Artemisia ją pavaizdavo ypač empatiškai. Čia Suzana nėra nei nuolaidi, nei abejinga, ji nelaukia dieviškojo įsikišimo, ji pati stumia šalin bjaurius senius.

Paveikslas buvo priskirtas Artemisios tėvui, Orazio Gentileschi ir tik kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius, mokslininkams pagaliau ja susidomėjus, buvo patvirtinta, kad paveikslas iš tiesų jo dukters. Dabar mokslininkai mano, kad tai pirmasis Artemisios darbas. Drobę ji užbaigė būdama vos septyniolikos, todėl ir buvo manoma, kad autorius jos tėvas – sunku įsivaizduoti, kad paauglė būtų tokia talentinga ir taip puikiai įvaldžiusi techniką.

Artemisia Gentileschi "Dovydas ir Galijotas", 1639 m.

Praėjusį vasarį išaiškėjo, kad ir biblijinę Dovydo ir Galijoto sceną vaizduojantis paveikslas iš tiesų nutapytas Artemisios. Artemisios parašas atrastas konservavimo procese. Iki tol manyta, kad jį nutapė vienas jos tėvo mokinių, Giovanni Francesco Guerrieri.

3. Judith Leyster

Judith Leyster (1609–1660) buvo olandų dailininkė, tapiusi žanrines scenas ir portretus, dabar viena labiausiai garbinamų Olandų Aukso amžiaus menininkių. Leyster pripažinimo sulaukė dar būdama gyva. Ji buvo viena pirmųjų moterų, įstojusių į dailininkų sąjungą, Šventojo Luko Harlemo gildiją. Deja, nepaisant pasiekimų, trumpą karjerą nutraukė santuoka, po kurios Leyster nugrimzdo į užmarštį ir vėl iškilo tik XIX a. pabaigoje.

Dauguma Leyster darbų buvo priskirti Fransui Halsui, jos amžininkui, kuris irgi tapė tokius linksmus vaizdelius. Tiesą sakant, beveik visi iš 35 išlikusių kūrinių buvo priskirti arba Halsui, arba Leyster vyrui, Janui Miensui Molenaerui. Kiti, nepriskirti šiems vyrams, buvo likę be autoriaus. Beveik du šimtus metų atrodė, kad Judithos Leyster niekada nė nebuvo.

Judith Leyster "Linksma pora", 1630 m.

Žinoma daugybė teorijų, aiškinančių Judithos Leyster ir Franso Halso stilių panašumą. Vieni istorikai mano, kad jie buvo kolegos, kiti, kad vienas buvo mokytojas, o antras – mokinys. Bet kuriu atveju, panašus ir turinys, ir technika. Abu mėgo vaizduoti atsipalaidavusius veikėjus neoficialioje aplinkoje ir išsiskyrė laisvu potėpiu.  Kita vertus, jų parašai visiškai skirtingi. Meno pirkliai, įsigiję Leyster darbus turėjo patys užtapyti jos parašą ir išvedžioti Halso. Taigi, nekalta klaida dėl panašaus dviejų menininkų stiliaus virto piktybiška, sisteminga apgavyste. Meno pirkliai užuot sugriovę iliuziją sąmoningai ją palaikė vaikydamiesi finansinės naudos.

Be parašo, Leyster darbai nuo Halso skiriasi ir tikslingu šviesos ir tamsos žaismu. Jos pažintis su Utrechto Karavadžistais akivaizdžiai padrąsino eksperimentuoti su chiaroscuro (šviesotamsos) technika ir vystyti savo stilių.

Pačios Judithos Leyster kaip dailininkės atradimas yra atskira ir labai įdomi istorija. 1893 m. du meno prekeiviai susiginčijo dėl paveikslo „Laiminga pora“. Paveiksle vaizduojami vaikinas ir mergina geria, groja ir atrodo apimti euforijos. Vienas prekeivis įsigijo paveikslą iš kito ir pardavė klientui, o šis pastebėjęs keistą parašą įtardamas klastotę kreipėsi į teismą. Tyrimo metu buvo patvirtinta, kad parašas priklauso ne Fransui Halsui, o Judithai Leyster.

Paveikslo vertei nukritus visu ketvirtadaliu, meno prekeiviai klaidą dėl autorystės ėmė versti vienas kitam. Nežinomos dailininkės atradimas tuo metu niekam nesukėlė jokių emocijų. Susidomėjimas išaugo tik vėliau, atrandant vis daugiau jos darbų, o dabar jos vardas jau įrašytas į meno istoriją, Judithos darbų parodas rengia prestižiniai pasaulio muziejai.

Beje, daugybė meno istorikų mano, kad dar ne visi Leyster darbai atrasti ir kad ištekėjusi ji tapyti nesiliovė. Greičiausiai likusi jos palikimo dalis vis dar priskiriama jos vyrui.

4. Marie–Denise Villers

Marie–Denise Villers (1774–1821) buvo prancūzų neoklasicizmo atstovė, Jacques Louis David mokinė ir puiki portretistė. Tačiau „Šarlotės du Val d‘Ognes portretas / Jaunos tapančios moters portretas“ jai priskirtas tik visai neseniai.

Marie Denise Villers „Šarlotės du Val d‘Ognes portretas / Jaunos tapančios moters portretas“, 1801 m.

Šis paveikslas – tikra mįslė. Nepaisant pavadinimo, jo siužetas labai miglotas. Nors centre iš tiesų pavaizduota tapanti moteris, ji atrodo labai nelaiminga. Rankose ji laiko drobę, tačiau žvelgia tiesiai į žiūrovą tarsi prašydama pagalbos. Jai už nugaros matome langą išdaužtu stiklu, o už jo, tolumoje, įsimylėjėlių porelę. Nors iš pirmo žvilgsnio tai galėtų būti buitiškas portretas, tokia kompozicija ir ryškus šviesos bei tamsos kontrastas kuria įtemptą atmosferą.

Lygiai tiek pat klausimų ištisus amžius kėlė ir paveikslo autorystė. Pirmasis kandidatas į autorius buvo Jacques Louis David ir tai atrodo visiškai natūralu. Jis Villers padarė didelę įtaką, o klaida greičiausiai įsivėlė, kai portretą įsigijo nutapytosios merginos, Šarlotės, šeima, nors neaišku, ar tai buvo padaryta netyčia – galbūt jie norėjo pasigirti turintys žinomo autoriaus kūrinį. O galbūt tai buvo meno mėgėjo, ištyrinėjusio Davido kūrybą pakankamai, kad atpažintų panašumus, bet nepakankamai, kad aptiktų skirtumus, spėjimas.

1917 m. paveikslą įsigijo Metropoliteno meno muziejus, o 1951 m. jo kuratorius Charlesas Stirlingas patvirtino, kad paveikslas eksponuotas Paryžiaus Salone 1801 – tais pačiais metais, kai Jacques Louis Davidas jį boikotavo. Ši žinia visiems laikams išbraukė jį iš autorių sąrašo. Būtent Stirlingas ir iškėlė teoriją, kad paveikslą nutapė moteris, o 1995 m. Margaret Oppenheimer, kruopščiai ištyrinėjusi Jacques Louis David mokinių sąrašą, ją patvirtino. Teorija sulaukė pasekėjų, taigi, bent jau ši mįslės dalis – išspręsta.

Visgi, vis dar nesibaigia diskusijos dėl vaizduojamo subjekto. 2011 m. meno istorikė Anne Higonet iškėlė mintį, kad tai autorės autoportretas, o Val d‘Ognes šeima pavadino jį Šarlotės vardu tik po įsigijimo. Labai gali būti, nes autorės sesers, Marie–Victoire Lemoine, nutapytame portrete matyti daug panašių bruožų.

Nepaisant visko, šiame paveiksle meistriškai pavaizduota jauna dailininkė ir jos atvaizdas jau apkeliavo parodas ne tik JAV, bet ir Europoje. Paslaptinga kompozicija ir kone apčiuopiama įtampa pakerėjo net ir visos sudėtingos istorijos nežinančius muziejų lankytojus.

5. Caroline Louisa Daly

Caroline Louisa Daly (1823–1893) buvo kanadiečių peizažistė, atrasta tik 2017 m., o visą tą laiką ji slėpėsi tiesiog visiems po akių. Galerija, kurioje kabojo jos akvarelės, darbus priskyrė Johnui Corriui Wilsonui Daliui.

 Tiesa ėmė pamažu aiškėti tik tada, kai Princo Edvardo saloje, Konfederacijos centro meno galerijoje apsilankė autorės proanūkis. Paveikslai, kuriuos jis ten išvydo, jam priminė promočiutės darbus, todėl jis kreipėsi į galeriją teigdamas, kad paveikslai priskirti visai ne tam Daly. Muziejaus personalas pradėjo dvejus metus trukusį tyrimą, davusį pribloškiančių rezultatų.

Caroline Louisa Daly "Į uostą išmestas banginis", 1858 m.

 Pasirodo, Johno Corrio Wilsono Dalio ir Charleso Dalio autorystė buvo niekuo nepagrįsta. Tam nebuvo jokių įrodymų išskyrus Daly pavardę. Tiesą sakant, pirmasis nė nebuvo dailininkas, o antrasis niekada nesilankė paveiksluose vaizduojamose vietose. Kai Carolinos Louisos Daly šeima pateikė muziejui jiems priklausančius kūrinius, iškart tapo aišku, kad jie nutapyti tos pačios rankos.

Tiesa slėpėsi detalėse. Anot Paige Matthie, Daly labai savotiškai vaizdavo langus ir medžius ir klaidingas autorystės nustatymas puikiai atspindi daug platesnę tendenciją nesigilinant sumenkinti moterų pasiekimus. Paige Matthie nemano, kad klaida buvo padaryta tyčia, tačiau jos pasekmės labai liūdnos.

Caroline Louisa Daly "Kanados miškai ir briedžiai", 1864 m.

Caroline Louisa Daly buvo savamokslė ir būdama gyva parodose nedalyvavo. Tik draugai ir šeimos nariai matė, kokia ji pastabi detalėms, kurių jos darbuose taip apstu, ir kaip puikiai sugeba atvaizduoti pastatų architektūrą.

 Už klaidą atsakingas muziejus atsiprašė ir ta proga surengė personalinę parodą „Pažintis su Caroline Louisa Daly“, kurią kuravo pati Matthie. Joje buvo eksponuojami šeši galerijos jau turėti darbai bei dar šeši, padovanoti autorės šeimos. Šiuos darbus galima laikyti istoriniu šaltiniu, atskleidžiančiu, kaip Princo Edvardo sala atrodė prieš 150 metų.

Jeigu galite šį sąrašą pratęsti, mielai lauksime Jūsų laiškų!