Veneros, mitologinės grožio ir sekso deivės, atsiradimo istorija prasideda ypač dramatiškai – dievo kastracija. Įspūdingoje dviejų dievų kovoje, Saturnas nukerta Urano falą ir sviedžia jį į jūrą. Iš neramių, sūrių vandenų, kur Urano sėkla tampa jūros puta, iškyla neįtikėtino grožio deivė. Nuostabių formų Venera kriauklėje išplaukia į Kipro krantą nešama švelnaus vėjo dievo Zefyro pučiamo vėjelio.

Net jei šios pikantiškos detalės ir negirdėtos, prakalbus apie Venerą prieš akis tikriausiai vis tiek iškyla garsusis Sadro Botticellio paveikslas „Veneros gimimas“, vienas žinomiausių, išgirtų ir parodijuojamų kūrinių pasaulyje. Jis yra atspirties taškas tiek meno istorikams, tiek poparto kūrėjams.

Botticellis Venerą įsivaizdavo kaip gražuolę porcelianine oda, nerūpestingai stovinčią atviros kriauklės viduryje. Per nuogą, liekną kūną vilnija rausvai gelsvi plaukai. Jai iš kairės Zefyras apsikabinęs moterišką figūrą, kuri greičiausiai bus Aura, pavasario vėjų deivė. Jų abiejų pučiamas vėjas neša Venerą į sausumą. Ką tik gimusios deivės krante laukia nimfa, manoma, kad pavasario hora, pasiruošusi susupti ją į gėlėmis ištapytą apsiaustą.

Šia drobe Botticellis į vakarų meną įnešė didelių naujovių. Jei jo gotikos ir ankstyvojo renesanso laikų pirmtakai nuogumą pasitelkdavo kaip blogio, nuodėmės ir gėdos simbolį, tai Botticellis viską apvertė aukštyn kojomis, nes jis per liekną Veneros kūną ir ramų, bet kartu pasitikėjimo kupiną žvilgsnį žmogaus nuogumą šlovino – kai kurie sako, kad netgi seksualizavo. Lyg tokios naujovės dar būtų mažą, šiame kūrinyje persipina keli skirtingi stiliai ir pasitelkiamas kerintis, bet kartais ir neperprantamas simbolizmas – netikėta kompozicija jau kelis amžius kursto mokslininkų diskusijas, kas ją įkvėpė ir ką autorius per ją norėjo pasakyti.

„Veneros gimimas“ (apie 1484 m.) buvo nutapytas Florecijoje, Italijoje, renesanso lopšyje. Tuo metu Botticelliui buvo apie keturiasdešimt, jis buvo mylimas miestą valdančios šeimos, Medičių, dailininkas, todėl jų viloms ir koplyčioms nuolat tapė portretus, religines scenas ir pasaulietinius-mitologinius paveikslus.

XV a. Florencijoje klasikinė mitologija buvo labai madinga, ypač tarp Medičių ir kitų turtingųjų, kurie patys siekė senovės Romos ir Graikijos šlovės ir galios. Savo susižavėjimą jie išreiškė atgaivindami praėjusių amžių metus, literatūrą ir meną. Kaip rašė E. H. Gombrich „Meno istorijoje“, jie tikėjo, kad klasikiniuose mituose esama kažkokios pamatinės, paslaptingos tiesos ir be galo troško ją atrasti.

Sandro Botticelli "Primavera", 1480 m., Wikimedia Commons

Priešingai nei kitame dideliame Botticellio paveiksle „Primavera“ (apie 1480 m.), „Veneros gimime“ autorius Venerą nurengia ir atsisako įprastos altoriams tinkamos kompozicijos. Deivės nuogumą ir jo ryšį su seksualumu, jis paryškina suteikdamas paveikslui gyvumo, judesio, dinamikos, o šią techniką renesanso menininkai naudodavo siekdami išreikšti ekstazę. Iš atkištų Zefyro ir Auros lūpų pučiantis vėjelis švelniai gena bangas ir plaiksto deivės plaukus, o plonytė nimfos suknelė priplakta prie kūno išduoda moteriškus apvalumus. Žydras Zefyro apsiaustas, atrodo, tuoj nukris atidengdamas lytį, bet jį prilaiko nuoga Auros koja. Autorius akivaizdžiai atsiriboja nuo klasikinių proporcijų ir kompozicijos stabilumo. Jo figūros išilgintos taip pabrėžiant jų dievišką grožį ir nė viena neatrodo tvirtai stovinti ant žemės – jos arba lengvai kybo ore, arba grakščiai stiebiasi ant pirštų galiukų.

Sandro Botticellio "Veneros gimimo" 1484 m. detalė, Wikimedia Commons

Tačiau nepaisant „Veneros gimime“ suskambančių erotinių natų, Botticellio deivė išlieka kukli, ypač lyginant su tokiomis pasaulietinėmis nuogalėmis kaip Ticiano „Urbino Venera“ (1538 m.). taiga, Botticellis genialiai supynė naujovę ir geidulingumą su tuo, kas priimtina. Dėl to paveikslas taip išgarsėjo.

Titian "Urbino Venera" 1538 m., Wikimedia Commons

Šiandien „Veneros gimimas“ matomas taip dažnai, kad nesunku pamiršti, koks inovatyvus ir drąsus šis paveikslas buvo savo laiku, tačiau jo nešama žinutė vis dar aktuali. Botticellio kūrinys yra grožio ir meno pašlovinimas, raginantis nuogumą priimti ne kaip gėdos, o grožio, juslingumo ir galios simbolį.