Graikų mitai menininkų fantaziją kurstė nuo senų senovės, kai skulptoriai pradėjo kalti dievus ir deives iš marmuro. Senovės graikų didvyrių patirti išbandymai ir pabaisos įkvėpė Renesanso meistrus, siurrealistus ir netgi konceptualius menininkus. Nors graikų mitus užrašė ne vienas autorius ir esama skirtingų versijų, tokie šaltiniai kaip Homero „Iliada“ ir Ovidijaus „Metamorfozės“ pateikia alternatyvią žmonijos istoriją nuo pirmosios moters sukūrimo iki Trojos žlugimo. Žemiau rasite išsamiau aprašytus šešis mitus, kurie taip įsipynę į meno istoriją, kad einant į muziejų juos žinoti tiesiog būtina.

Pandoros skrynia

Pandora, pirmoji moteris Žemėje, buvo sukurta iš keršto. Dzeusas, visų kitų dievų ir dangaus valdovas, supyko ant titato Prometėjo, kad šis sukūrė žmogų pagal dievų atvaizdą ir atidavė jiems iš dievų pavogtą ugnį. Norėdamas Prometėjui atkeršyti, Dzeusas įsakė dievui Hefaistui sukurti Pandorą. Pandora buvo apgyvendinta Žemėje, kuri mite apibūdinta kaip rojus, o Dzeusas jai dovanojo skrynią, kurios liepė niekada neatidaryti. Pandora pagundai neatsispyrė ir paleido į pasaulį žmonijos prakeiksmus – ligas, senatvę ir mirtį.

Odilono Redono "Pandora", 1914 m., nuotrauka Wikimedia Commons

Prancūzų tapytoja Odiloną Redoną žavėjo klasikinių mito moterys ir Pandorą jis nutapė net kelis kartus. 1914 m. nutapytame paveiksle Pandora stovi nuoga, apsupta ryškių gėlių žiedų, tačiau jos demesys sutelktas į mažą dėžutę, laikomą rankose. Redonas paveikslą nutapė prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, taigi gali būti, kad norėjo parodyti paralelę tarp skrynelėje slypėjusių negandų ir karo baisybių.

Persėjas ir Andromeda

Persėjas – vienas didžiausių graikų mitologijos didvyrių, pasižymėjęs tuo, kad nužudė Medūzą ir Ketą, jūros pabaisą, saugojusią princesę Andromedą. Karalienė Kasiopėja, su vyru valdžiusi mitinę Etiopiją, pasigyrė, kad jiedvi su dukterimi Andromeda grožiu prilygsta nereidėms, jūrų nimfoms. Ši pastaba įžeidė Poseidoną, jūros dievą, todėl norėdamas Kasiopėjai atkeršyti, paleido karalystėje siautėti Ketą. Pasitaręs su orakulu, Andromedos tėvas karalius Kefėjas pririšo ją prie pakrantės akmens ruošdamasis ją paaukoti ir taip numaldyti Poseidoną. Persėjas ją pamatė kaip tik tą akimirką, kai ji turėjo tuoj būti paaukota, ir iškart pamilo. Jis nužudė Ketą ir vedė Andromedą.

Peters Paulius Rubensas "Persėjas išlaisvina Andromedą", 1620-1622 m., Wikimedia Commons

Turbūt garsiausią paveikslą, vaizduojantį šį mitą, nutapė Peteris Paulius Rubensas. 1620-1622 m. Drobėje „Persėjus išlasvina Andromedą“ matome, kaip Persėjas, lydimas kelių cherubinų, artinasi prie prirakintos Andromedos. Apatiniame kairiame kampe matyti nužudytas Ketas.

Minotauras

Minotauras yra pusiau žmogus, pusiau pabaisa, gimęs Kretos karalienei Pasifajei. Dedalas, karaliaus Mino apdovanotas išradėjęs, pabaisai paslėpti sukūrė labirintą, bet pabaisa reikalavo atlygio – septynių jaunuolių ir septynių nekaltų mergelių (vienur rašoma, kad aukų jis laukdavo kasmet, kitur, kad kas devynerius metus). Galiausiai graikų didvyris Tesėjas minotaurą nužudė, tačiau mitinė būtybė ir jos simbolizuojamas godumas, geismas ir uždrausto troškimas gyvuoja iki šiol.

Minotauru ypač buvo susidomėjęs Pablo Picasso, kai pats išgyveno sumaištį asmeniniame gyvenime – kai ėmė byrėti santuoka su Olga Khokhlova, o tuometinė meilužė Marie-Thérèse Walter pastojo. Tačiau tuo metu, kai dažnai vaizdavo pabaisą, praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje, Europoje taip pat kilo politinė įtampa. Dailininkas mitinę pabaisą sujungė su gimtosios Ispanijos bulių kovų tradicijomis ir iš to gimė tokie raižiniai kaip „Minotaurmachia“ (1935 m.), kuriame vaizduojamas minotauras, palinkęs prie mergaitės su žvake ir gėlių puokšte. Po minotauro kojomis guli sužeista matadorė ir žirgas. Pro langus žvelgia mergaitės su balandžiais, taikos simboliais. Kai kas pastebi, kad visų moteriškų figūrų veidai panašūs į Marie-Thérèse. Paveikslą galite pamatyti paspaudę nuorodą.

Ikaras

Dedalo vardą išgarsino ne tik labirintas, kuriame buvo įkaltintas minotauras, bet ir tragiškai žuvęs sūnus Ikaras, kuris įkvėpė daugybę eilėraščių, dainų ir meno kūrinių. Norėdamas ištrūkti iš Kretos, Dedalas sau ir sūnui sukonstravo sparnus. Nepaisydamas tėvo įspėjimų Ikaras priskrido per arti saulės ir karštis ištirpė vašką, kuriuo buvo sulipdyti sparnai. Jis nukrito į vandenyną ir paskendo. Ši istorija dažnai pasakojama norint pamokyti, kad per didelės ambicijos gali būti pražūtingos. 

Pieteris Bruegelis "Peizažas su puolusiu Ikaru", Wikimedia Commons

Iki šiol garsiausias Ikarą vaizduojantis kūrinys yra „Peizažas su puolusiu Ikaru“ (apie 1555 m.), kuriame matome įprastinio pajūrio miestelio gyvenimo vaizdelį. Ikaro matyti tik iš vandens kyšančios kojos, visi kiti paveiksle pavaizduoti žmonės į jį nekreipia dėmesio. Aliejinis paveikslas laikomas Pieterio Bruegelio vyresniojo darbu, nors kai kurie ekspertai autentiškumu abejoja, mat neaišku, nei tiksliai kada, nei kur jis buvo nutapytas. 

Henri Matisse iliustracijoje knygai „Jazz“ (1947 m.) Ikarą pavaizdavo kiek linksmiau. Matisse sužaidė savo naujausiu atradimu – spalvoto popieriaus iškarpomis. Jo darbe Ikaras linksmai šoka tarp žvaigždžių. Paveikslą galite pamatyti paspaudę nuorodą.

Leda ir gulbė

Pasakojimas apie Ledą ir gulbę turbūt labiausiai glumina šiuolaikinius skaitytojus, tačiau jis yra vienas garsiausių mitų, amžiais keliaujantis per meno istoriją. Anot mito, gulbe pasivertęs Dzeusas išprievartauja Ledą, Spartos karalienę, ir ši pagimdo Helenę. Tarsi to būtų maža maža, vėliau Helenę pagrobia Trojos princas Paris ir taip pradeda Trojos karą.

Franceso Melzi pagal Da Vinci "Leda ir gulbė", 1508-1515 m., Wikimedia Commons

Moters ir paukščio motyvas kaip tragedijos simbolismotyvas sudomino daugybę meninkų. Leonardo da Vinci buvo nutapęs dvi Ledos ir gulbės versijas, bet nė viena neišliko. Mūsų laikus pasiekė tik keli meistro eskizai ir jo mokinių darbai, visuose vaizduojama rimto veido, nuoga moteris, laikanti gulbę. Apie 1880 m. savotišką Ledos ir gulbės versiją nutapė Paul Cezanne, pavaizdavęs šviesiaplaukę moterį, kuri sutrikusi žvelgia į jai ranką kandančią gulbę.

Pauis Cezanne'as "Leda ir gulbė", apie 1880 m., Wikimedia Commons

Abstrakcionistas Cy Twombly istorijai taip pat neliko abejingas – jo darbe maniakiška kreidelių, pieštukų ir dažų brūkšnių raizgalynė, kurioje galima įžvelgti kelis konkretesnius elementus kaip širdys ir penis. Paveikslą galite pamatyti paspaudę nuorodą.

Achilas

Achilas – mirtingojo ir deivės Tetidės sūnus. Norėdama padaryti sūnų nemirtingą Tetidė jį išmaudė Stikso upėje. Vanduo nepasiekė vienintelės vietos – kulno, už kurio jį laikė motina. Moiros Achilui išpranašavo didvyriškumą ir mirtį Trojos kare, bet jo motina tikėjosi, kad jeigu sūnus kare nedalyvautų, gyventų ilgai ir laiminga. Visgi, Achilas pasirinko kovoti ir vadovavo graikams per dešimt metų trukusią Trojos apgultį. Viena didžiausių jo pergalių buvo prieš Hektorą, kurį Achilas nužudė keršydamas už tariamo meilužio Patroklo mirtį. Galiausiai Achilas, kaip ir buvo išpranašauta, žuvo Trojoje. Populiariausia versija, kad dievas Apolonas nukreipė Trojos princo strėlę į Achilo kulną, vienintelę pažeidžiamą didvyrio vietą, tačiau tai įvyko ne mūšio lauke ir žudiko pergalė toli gražu nedidvyriška. Achilo tragedija ir heroizmas aktualūs iki šių laikų, o jo istoriją pasakoja Homero „Iliada“ – Achilas yra pagrindinis epo veikėjas.

Iš modernių tapytojų graikų mitologija labiausiai žavėjosi Barnettas Newmanas. Jo paveiksle „Achilas“ (1952 m.) vaizduojamas vertikalus raudonas brūkšnys rudame fone. Raudonas brūkšnys greičiausiai nurodo į Hefaisto sukurtus šarvus, kuriuos Achilas dėvėjo mūšyje. Twombly graikų tragediją pavaizdavo savo abstrakcijoje „Penkiasdešimt dienų Trojoje: Achilo, Patroklo ir Hektoro atspalviai“ (1987 m.). Paveikslą galite pamatyti paspaudę nuorodą.

Gavin Hamilton "Achilas aprauda Patroklo mirtį", 1760-1763 m., Wikimedia Commons

Daug tradiciškiau istoriją pavaizdavo Gavinas Hamiltonas paveiksle „Achilas aprauda Patroklo mirtį“ (1760-1763 m.) . Achilas laiko negyvą, vaiduokliškai baltą Patroklo kūną ir stumia šalin graikų karius.

Tikimės, kad kitas apsilankymas muziejuje nebus nuobodus!