Gerą paveikslą meistras gali nutapyti ir paprasčiausiu guašu, nes meno vertę sudaro ne medžiagos, o autoriaus idėja, jos originalumas, pirkėjas moka už vienetinį darbą, bet dauguma žymių autorių kaip priemonę renkasi būtent aliejinius dažus, kurie, kaip žinia, kaina pranoksta visus kitus – priklausomai nuo kokybės litras dažų kainuoja nuo 285 iki 1000 eurų. Taigi, kodėl menininkai mieliau renkasi aliejinius dažus ir kodėl jie tokie brangūs?

Aliejiniai dažai išpopuliarėjo renesanso laikais, tačiau Afganistane randama dar VII a. kūrinių, nutapytų aguonų sėklų aliejaus sumaišytais dažais. Šių dažų sudėtis labai paprasta – aliejus ir pigmentas. Atrodytų, ką čia išradinėti, bet, pasirodo, yra ką. Visų pirma, reikia surasti tinkamą pigmentą. Sakydami tinkamą turime galvoje ne tik jo spalvą, bet ir kokybę. Pigmento kokybė nulemia spalvos atsparumą šviesai, o nuo to priklauso, ar dailininko sukurtas šedevras išliks amžius, ar išbluks po kelių dešimtmečių.

Kaip išgaunami pigmentai?

Senovėje visi naudojami pigmentai buvo natūralūs. Senovės Romos laikais brangiausias pigmentas – karališkasis purpuras – buvo išgaunamas iš jūros sraigių. Iš dvylikos tūkstančių sraigių pavykdavo išgauti vos du gramus pigmento. Indijos geltona buvo gaminama iš karvių, šeriamų tik mangų lapais, šlapimo. XVI–XIX a. populiari mumijos ruda buvo gaminama iš sutrintų egiptietiškų mumijų likučių. Nors spalva buvo puiki, netrukus šiam reikalui pritrūko mumijų. Turbūt pats vertingiausias visų laikų pigmentas buvo ultramarinas. Pats žodis reiškia “už jūros”, nes lazuritas, iš kurio jis gaminamas, buvo kasamas Afganistane, o jo kaina už kilogramą net ir šiais laikais gali siekti 30 000 eurų. Iki 1826 m., kai buvo išrastas dirbtinis pakaitalas, pigmentas buvo išgaunamas trinant brangakmenius. Ryškiai mėlyna jo spalva renesanso laikais buvo taip vertinama, kad ja tapytas tik Šventosios Mergelės Marijos apsiaustas. Kaip jau turbūt supratote, šie pigmentai buvo brangesni už auksą.

Dabar dauguma naudojamų pigmentų yra sintiteniai, tačiau nors tai ir didelė pažanga, kai kurių gamyba vis dar labai sudėtinga. Pavyzdžiui, kobalto mėlyna išgaunama kaitinant ingredientus iki 1200 laipsnių celsijaus. O dabar pagalvokite, kad aukščiausios kokybės dažuose pigmentas gali sudaryti iki 75 % bendros masės.

Kaip pigmentas virsta dažais?

Net ir turint pigmentą, tuo darbas nesibaigia – labai svarbu, kokiu stambumu jis bus sumaltas ir kokiu santykiu sumaišytas su aliejumi. To paties pigmento ryškumas skirsis priklausomai nuo malimo – vienas pigmentas sumaltas per smulkiai bus per blankus, kitą sumalus per smulkiai gausime ne mėlyną, o purpurinę spalvą. Be to, ar žinojote, kad kiekvienam pigmentui reikalingas skirtingas surišančio aliejaus kiekis? Šį santykį kiekvienas gamintojas tobulina metų metus. Pirmiausiai laboratorijoje pagaminamas mažas kiekis mėginio ir tik ištyrus jo atsparumą šviesai, išmėginus konsistenciją, pradedama gaminti didesnius kiekius.

Kodėl dailininkai renkasi aliejinius dažus nepaisydami kainos?

Šiais laikais galima įsigyti pigesnių akrilinių dažų, bet aliejinius dažus meistrai renkasi dėl jų ilgaamžiškumo – net ir prieš šimtmečius nutapyti paveikslai, aktualūs iki šių dienų, yra ryškūs, spalvos nepakitusios, kiekviena detalė puikiai įžiūrima. Be to, dailininkams patinka galimybė tepti dažus sluoksniais. Juos galima nugramdyti ir pradėti iš naujo, prie vieno paveikslo galima dirbti kelis metus kaip garsusis Da Vinčis su “Mona Lisa”, kol gims šedevras. Tokiu būdu drobėse dažnai sutelpa daug ilgesnė istorija nei mato žiūrovas.