Daugumai kelionė į muziejų nėra pati laukiamiausia, tie, kurie stokoja rimties, būtinos žvelgiant į “didį meną”, ten nelaukiami, tačiau iškilmingą ir niūrią atmosferą muziejuose kuria ne tik klasikinės kolonos ir didingi marmuro laiptai. Vaikščiodami po ištaigingas sales, nukabinėtas šimtmečių senumo šedevrais, pastebėsite, kad nuo sienų beveik niekas jums nesišypso.

Šypsenas portretuose tyrinėjęs rašytojas Nicholas Jeeves pastebi, kad aprašytoje žmonijos istorijoje atvira šypsena buvo “labai nemadinga”. Šiandien šypseną suvokiame kaip draugiškumo, laimės ir prielankumo ženklą. Fotografuojantis ji tiesiog būtina. Iš pradžių galima pagalvoti, kad praeityje vakariečiai portretuose nesišypsodavo vengdami rodyti sugedusius dantis, tačiau, iš tiesų, tais laikais prasta burnos higiena buvo tokia įprasta, kad neatrodė atstumianti.

Atsakymas daug paprastesnis – šiais laikais norint pasidaryti asmenukę užtenka nusišypsoti vos sekundei, o pozuoti portretams reikėdavo valandų valandas. Pozavimas buvo labai varginantis darbas. Visi žinome, kas nutinka, kad mėginame išlaikyti šypseną per ilgai – juostos pabaigoje vaipomės rodydami dantis bjauriomis grimasomis. “Šypsena kaip nuraudę skruostai,” – rašo Jeeves. – “Tai reakcija, o ne išraiška, todėl ją sunku ir išlaikyti, ir užfiksuoti.”

Jeigu tapytojui ir pavykdavo įkalbėti pozuotoją, kad nusišypsotų, publika portretą iškart priimdavo kaip radikalų – šypsena tapdavo paveikslo centru, ko retai norėdavo už jį mokantys užsakovai. Vienas iš nedaugelio dailininkų, vis grįžusių prie šypsenos, buvo italų renesanso meistras Antonello da Messina. Messina naujausių aliejinės tapybos technikų mokėsi Nyderlanduose, kur buvo labai vertinamas aplinkos stebėjimsa ir tiesus jos atvaizdavimas. Jis šypseną savo portretuose naudojo kaip realistiškai atvaizduotų pozuotojų vidinio pasaulio atspindį. Jo “Jaunuolio portretui”, nutapytam apie 1470 m., daug anksčiau nei Leonardo Da Vinčio “Mona Liza” (1503–1519 m.), ilgai priklausė mįslingiausia šypsena meno pasaulyje.

Antonello da Messina "Jaunuolio portretas", 1470 m.

Kas žino, kaip Leonardas įkalbėjo Moną Lizą nusišypsoti – tikriausiai sunku buvo išlaikyti tą kietai sučiauptų lūpų išraišką. Sfumato efektas, suteikiantis šypsenai dviprasmiškumo, veda prie platesnės diskusijos apie lūpų vaizdavimą portretuose  - “nesiliaujantys debatai – rimtis ar pašaipa”, kaip rašo Jeeves. Ar La Joconde į žiūrovus žvelgia su koketišku kvietimu ar pikta panieka? Mums atrodo, kad nuostabiausią šypseną Leonardas pavaizdavo paveiksle “Šventasis Jonas krikštytojas” (1513–1516 m.), kuris vertinamas labai dviprasmiškai. Tiesą sakant, išmintinga Šventojo Jono šypsena vakarų meno istorijoje yra daug dažnesnis fenomenas.

 Leonardas da Vinčis "Šventasis Jonas krikštytojas", 1513–1516 m. 

XVII a. Europos aristokratai nusprendė, kad apnuoginti dantys viešumoje ar mene yra nepadoru, todėl šią išraišką paliko žemesnėms klasėms – girtuokliams ir teatro aktoriams. Užtai olandai buvo labai susidovėję kasdienio gyvenimo, o kartu ir šypsenų vaizdavimu. Daugybės dailininkų, vaizdavusių šypsenas, tarp kurių buvo ir žemesnių klasių atstovų kaip Jan Steen, Franz Hals, Judith Leyster ir Gerrit van Honthorst, olandiškumas ir tapyboje, ir gyvenime simbolizavo pasileidimą.

Van Honthorsto “Linksmasis smuikininkas” (1623 m.) ir Leyster “Koncertas” (1623 m.) paveikslų subjektai šypsosi, o dailininkai tęsia renesanso tradiciją paveiksle muziką vaizduoti kaip meilės simbolį. Šiuose paveiksluose užuominos apie girtuokliavimą ir seksualinės implikacijos akivaizdžios – smuikininkas į žiūrovą tiesia taurę vyno, įraudę skruostai išduoda jo linksmybės šaltinį, o trys jauni koncerto muzikantai, regis, tuoj puls vienas kitam į glėbį.

Judith Leyster "Koncertas", 1623 m.

 Van Honthorsto “Linksmasis smuikininkas”, 1623 m.

Šiems dailininkas įtaką neabejotinai padarė jų italas pirmtakas Caravaggio. Jo šokiruojančiame paveiksle “Triumfuojantis Erosas” (1602 m.), kuris yra meilės ir paaugliško grožio alegorija, ant grindų išmėtyti muzikos istrumentai. Jaunasis Erosas nuogas, su strėlėmis rankoje geidulingai  šypsosi žiūrovui. Jo įžūli išraiška anuomet buvo tokia neįprasta, kad, anot Jeeves, žiūrovai jį suprato kaip “homoseksualios aistros šlovinimą”.

Kita vertus išlaikytas sučiauptų lūpų šypsenas tokias kaip Mona Lizos galima išvyksti elegantiškuose moterų portretuose, kur jos tampa droviomis užuominomis apie viliokišką nusiteikimą ir seksualinį prieinamumą. Tą paliudijo Peteris Paulas Rubensas tapydamas žmoną (“Izabelos Brant portretas” 1620–1625 m.) ir Jeanas Auguste’as Ingres tapydamas “Madame Jacques-Louis Leblanc” (1823 m.).

 Jeanas Auguste Ingres “Madame Jacques-Louis Leblanc”, 1823 m.

Peter Paul Rubens “Izabelos Brant portretas”, 1620–1625 m.

Beveik iš karto, kai tik XIX a. viduryje atsirado fotografija, šypsena tapo įprasta portreto dalimi. Šiuolaikiniai tapytojai dirbantys su portretais po šypsenomis dažnai slepia neigiamas sociopolitines reikšmes. Pavyzdžiui, Yue Mijun (dailininko kūrinius galite pamatyti ČIA), priklausantis Kinijos ciniško realizmo judėjimui, padarė karjerą tapydamas šaržuotus autoportretus, kuriuose jis maniakiškai išsišiepęs atkartoja vakarų kanono meno šedevrus. Už šių šypsenų-kaukių slepiasi svari politinė kritika ir socialinės įžvalgos. Ar šypsena atvirumo, ar uždarumo išraiška? Meno istorijoje matyti, kad ji visais laikais labai daug pasakė apie mūsų požiūrį į save ir kitus.