Ne retam kelionė į klasikinio meno muziejų gali pasirodyti nuobodi – koks įdomumas žiūrėti į tuos apvalainus nuogalius, dramatiškais veidais, kurie neaišku, ką veikia? Mes manome, kad po muziejus vaikščioti daug įdomiau, kai žinai pagrindines epochas, jų bruožus ir svarbiausius autorius, kai imi matyti, kaip menas pasikeitė per šimtmečius, ką naujo atnešė kiekvienas laikmetis, kokias naujoves atrado talentingiausi meistrai. Juo labiau, kad iš senojo meno jam keičiantis ir evoliucionujant per daugybę šimtmečių radosi toks modernusis menas, kokį jį pažįstame šiandien.

Uficių galerija Florencijoje, kurioje saugoma viena didžiausių renesanso meno kolekcijų. Nuotraukos autorė Michelle Maria https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=57766732

Pažintį kviečiame pradėti nuo Renesanso, taigi, keliamės į 1400–1600 m.  Viduramžius pakeitęs Renesansas gimė Italijoje, Florencijoje ir visai neatsitiktinai – tuo metu Italija dėl prekybos su Azija ir Europa labai sustiprėjo, Florencijoje klestėjo prekyba ir amatai. Be to, prisidėjo ir Kryžiaus žygių metu surinkti turtai. Klausite, kaip susijęs menas ir ekonomika? Renesanso menas ir pinigai ėjo koja kojon. Dailininkams reikėjo turtingų užsakovų, kad galėtų prie vieno kūrinio sėdėti mėnesių mėnesius. Tokiais užsakovais tapdavo bažnyčia arba turtingos šeimos kaip garsieji Medičiai. Taip pat šiuo metu pagaliau liovėsi siautėjęs juodasis maras. Jau minėtieji Kryžiaus žygiai atnešė ne tik pinigų – jie taip pat leido iš naujo atrasti Antikos kultūrą, išsilaikiusią Šventojoje žemėje – filosofus, mokslininkus, mitologiją, nes per viduramžius bažnyčia naikino visas knygas, prieštaraujančias jos mokymui. Kalbant apie knygas, čia labai stipriai prisideda garsusis Gutenbergo spaudos presas. Iki jo knygos buvo prabangos dalykas. Galbūt šis išradimas nėra tiesiogiai susijęs su pačia daile, tačiau lengviau prieinamos knygos, knygos vietinėmis kalbomis (iki tol beveik visos vienuolių perrašinėjimos knygos buvo lotyniškos) leido idėjoms sklisti lengviau ir greičiau. Galiausiai, amatininkai ir netgi dailininkai, menininkai ima burtis į gildijas, kurios užtikrina produkto kokybę ir skatina konkurenciją. Jeigu dailininkas nori gauti gerus užsakymus, jis privalo priklausyti gildijai, o norėdamas įstoti į gildiją privalo pasiekti tam tikrą meistriškumo lygį. Vienai garsiausių Florencijos dailininkų gildijai priklausė ir pats Leonardas da Vinčis.  Šiam kartui istorijos tiek ir pakaks, tad nieko daugiau nelaukdami eikime prie pagrindinių epochos bruožų:

1. Trimatis vaizdas. Nors sunku patikėti, kad tiek užtruko, bet menininkai pagaliau ėmė nautoti tikslias proporcijas ir pirmą kartą meno istorijoje pasaulį atvaizdavo labai įtikinamai. Žvelgiant į kai kuriuos didelio formato kūrinius atrodo, kad dalyvauji scenoje arba pats galėtum įžengti į paveikslą.

"San Marko altorius", Fra Angelico, puikus trimačio vaizdavimo pavyzdys, kuriame pasitelkdamas simetriją ir linijinę perspektyvą autorius sukuria gylio įspūdį. Nuotrauka Wikimedia Commons

2. Geometriniai raštai ant grindų ir lubų. Raštuotos lubos ir grindys ne tik kuria gylio įspūdį, bet ir yra atramos taškas visai paveikslo kompozicijai. Renesanso dailininkai atrado naują būdą konstruoti paveikslą naudodami linijinę perspektyvą. 

"Atėnų mokykla", Rafaelis. Grindų ir lubų raštai sustiprina erdvės gylio pojūtį. Beje, įsižiūrėję įdėmiau paveiksle rasite patį autorių, Rafaelį, su draugų kompanija (žr. 12 punktą). Nuotrauka Wikimedia Commons.

3. Mažėjimas. Renesanso meistrai suprato, kad nuo mūsų tolstantys daiktai atrodo vis mažesni. Naudodamiesi šiuo principu jie plokščiam paviršiui suteikė gylį.

"Saulės ir mėnulio sukūrimas", Mikelandželas. Nuotrauka Wikimedia Commons

4. Kai kurie dailininkai taip įsijautė, kad netgi ėmėsi optinių iliuzijų tokių, kaip pavyzdžiui, netikri kupolai ar skluptūros.

"Pranešimas", Janas Van Eikas. Nuotrauka Wikimedia Commons. Sunku patikėti, kad tai paveikslas, o ne skulptūra.

5. Daugiausiai vaizduojama religinė tematika, biblijiniai pasakojimai ir šventųjų gyvenimai.

"Madona ir kūdikis su šv. Ona ir avinėliu", Leonardas da Vinčis. Nuotrauka Wikimedia Commons

6. Ieškokite žmonių, rodančių simboliškus gestus, apsirengusių plazdančiais ryškių spalvų drabužiais, kurie nutapyti neįtikėtinai detaliai.

"Siksto madona", Rafaelis. Nuotrauka Wikimedia Commons.

7. Pasakojimas. Viename rėme dažnai telpa keli tos pačios istorijos momentai.

"Ginčas su Simonu Magusu ir švento Petro nukryžiavimas", Filippo Lippi. Paveiksle vaizduojamos dvi paskutinės apaštalo Petro gyvenimo scenos. Dešinėje matome, kaip jis kartu su šv. Pauliumi imperatoriaus Nerono akivaizdoje ginčijasi su Simonu Magusu, o kairėje - jo nukryžiavimą. Įdomu tai, kad vyriškis kairėje, atsigręžęs į žiūrovą - pats autorius, o trijų vyrų grupelėje dešinėje į žiūrovą žvelgia pats Botičelis. Nuotrauka Wikimedia Commons.

8. Nors sukurta daug religinio meno (bažnyčia buvo labai geras užsakovas), kai kurie autoriai tapė pagoniškas, graikų ir romėnų mitų scenas.

"Pavasaris", Sandras Botičelis. Paveikslas yra alegorinė scena, paremta antikiniais motyvais. Paveikslo centre matome Venerą, jai iš kairės Trys gracijos - žavesio, vaisingumo, grožio deivės, lydėjusios Afroditę. Veneros kairėje - augmenijos deivė Flora, o šalia jos Zefyras, besivejantis žmoną, nimfą Chloridę. Nuotrauka Wikimedia Commons.

9. Suklesti portreto žanras, nes turtingi ir žymūs žmonės nori įsiamžinti. Dauguma jų buvo meno mecenatai.

"Vyro su turbanu portretas", Janas van Eikas. Manoma, kad tai dailininko autoportretas. Nuotrauka Wikimedia Commons.

10. Nors tampa populiaru tapyti ant drobės, ištemptos ant porėmio, kai kurie autoriai, ypač Ankstyvojo Renesanso dailininkai, ir toliau tapė ant poliptikų – sujungtų medžio panelių, kurie dažniausiai tapdavo bažnyčių altoriais.

"Žemiškųjų malonumų sodas", Jeronimas Bošas. Nuotrauka Wikimedia Commons.

11. Atsiranda apvalaus formato paveikslų.

"Magnificat Madona", Sandras Botičelis. Nuotrauka Wikimedia Commons.

12. Dairykitės paveikslų, kurie primena keistą sapną ar virtualios realybės žaidimą, kuriame laikas ir erdvė ištirpsta. Biblijinius ir antikinius motyvus dailininkai neretai vaizduoja į savo gimtojoje Italijoje. Pirmajame amžiuje Biblijoje aprašomuose kaimuose vykusius įvykius jie nesibodi perkelti į Toskanos peizažus arba penkioliktojo amžiaus flamandų namus. Kartais veiksmo vieta nenurodoma, bet matydami senovės Romos architektūrą, kolonas ir apvalias arkas arba pilis ant žalių Toskanos kalvų ir tipines Florencijos vilas, turėtumėte suabejoti, ar tai galėjo atkeliauti iš Biblijos. Tarp barzdotų biblijinių veikėjų plačiais drabužiais, plevenančių angelų ir dominikonų vienuolių čia pamatysite švariai nusiskutusius, madingus Florencijos gyventojus. Be to, senovinėse scenose dailininkai dažnai apgyvendindavo ne tik turtingus mecenatus ir jų šeimas, bet ir save su keliais draugais.

"Madona pievoje", Rafaelis. Atkreipkite dėmesį į Toskanos peizažą fone ir anachronizmą - Jėzus iš Jono Krikštytojo priima kryžių taip susitaikydamas su būsima auka. Nuotrauka Wikimedia Commons.

"Kanclerio Rolino madona", Janas van Eikas. Dar įdomesnis atvejis, kur XV a. meno mecenatas ir šio paveikslo užsakovas Nikolas Rolinas leidžia laiką su biblijiniais veikėjais. Pati veiksmo vieta yra anachronizmas - apie tokias atviras galerijas Kristaus laikais niekas net nesapnavo, jos atsirado viduramžių ir renesanso Italijoje, o fone matyti gotikinė bažnyčia ir snieguoti kalnai, kuriuos greičiau pamatysi Rolino gimtojoje Burgundijoje, o ne Nazarete. Atkreipkite dėmesį, kaip nuostabūs grindų raštai kuria gylio įspūdį. Nuotrauka Wikimedia Commons.