Saulėta

Romo Žmuidzinavičiaus tapybos sėkmės paslaptis - pakylėjimas virš kasdienybės. Viena vertus, argi ne tokia viso meno paskirtis? Tačiau R. Žmuidzinavičiaus kūriniai - tarsi šių žodžių kūnas. Dailininko visiškai nedomina mus kasdien supantys vaizdai, rutina, buitis. Jis atkakliai ieško to, kas yra aukščiau. Jo tikslas - pavaizduoti nematomas mūsų gyvenime veikiančias jėgas, todėl kūriniuose dažnai pastebėsite rūpintojėlių, angelų, paslaptingų karalių figūras. Jie įkūnija skirtingus gyvenimo tarpsnius, pamatines vertybes, mūsų vidines nuojautas arba globojančias jėgas.

Net ir tapydamas gamtos peizažą dailininkas jame fiksuoja ne tik akimirkos grožį, bet ir virsmą, ciklą, suvokimą, kad esame neatskiriama kažko didesnio, amžino dalis. Šiai paslaptingai, stebuklingai nuotaikai kurti autorius dažnai pasirenka magišką auksinę šviesą - saulėlydžio arba aušros spindulius. Taip ne tik dar kartą pabrėždamas cikliškumą, bet ir suteikdamas savo kūriniams šilumos ir jaukumo.

Dailininkas Romas Žmuidzinavičius gimė 1952 m. Varėnoje. Jo vasaros prabėgo etnografiniame Žiūrų kaime, ant šaltavandenės Ūlos kranto, klausant autentiškos dzūkų šnektos, dainų ir giesmių, besižavint gelsvais gelsvais pieskynėliais, žalsvom samanom, grybų kepurėm, įvairiaspalviais audimų rietimais, kuparais, išpuoselėtais dzūkų darželiais. Iš čia, matyt, tas spalvingumas paveiksluose, sodrūs potėpiai, tas tikrasis gyvenimo prasmių ieškojimas.

Mokėsi Vilniaus dailės mokykloje ir Maskvos dailės universitete, o freskos amato - pas garsiąją Veiverytę. Jaunas būdamas dalyvavo ekspedicijose Igarkoje, kur nutapė 25 paveikslus Igarkos kultūros namų galerijai ir paliko 500 kv. m. sieninės tapybos. 

Nuo 1978 m. rengia parodas, dalyvauja pleneruose. Dirbo restauratoriumi, restauravo Šv. Jonų bažnyčią, Verkių dvarą, Klaipėdos konservatoriją. 

R. Žmuidzinavičiaus darbų yra įsigiję kolekcionieriai iš Vokietijos, Belgijos, Švedijos, Vengrijos, Lenkijos, JAV ir kt. 2015 m. tapytojui suteiktas meno kūrėjo statusas.