Kalbant apie kūrybą, mums lyg savaime suprantama, kad kūrybinis procesas, taip pat vaizduotė, be kurios kūryba neįmanoma – tai mūsų psichikoje vykstantys procesai. Ir taip iš tikrųjų yra. Jeigu menas – tai kultūra, o kultūra – sukurta žmogaus, vadinasi, meno kūrinio kūrimas vyksta žmogaus psichikoje. Ankstesniuose ciklo tekstuose tą ir išnagrinėjome – be menininko asmenybės ir be beasmenės kolektyvinės pasąmonės (tiek viena, tiek kita yra psichiniai komponentai) paveikslas kaip meno kūrinys neįgytų apčiuopiamos formos, kurią galime stebėti. Šiame tekste kviečiu pabandyti išlįsti „už psichikos ribų“ ir apsvarstyti mintį, kad gamta, išorinė realybė, tai, kas yra už psichikos ribų, irgi kuria paveikslą. Pabandyti užčiuopti, kaip, kokiu būdu, gamta yra kūrybinio proceso dalis. Tai neabejotinai sudrebina lyg savaime suprantamą mintį apie tai, kad kūryba yra vien psichinis procesas, kita vertus, šis išlindimas „už psichikos ribų“ atveria naujų horizontų mėginant suprasti, kas iš tikrųjų kuria paveikslą.

Žinoma, paliečiant gamtos ir išorinės realybės klausimą, paveikslo kūrybos procese prieš akis pamatome daugybę nuostabių peizažų, portretų ir natiurmortų. Pasidaro viskas lyg ir aišku: tapome tai, ką matome, atkartojame gamtą. Išorinė realybė yra lyg kūrybos „medžiaga“ – ir iš tiesų anksčiau, kol neatsirado abstraktusis menas, atskirti išorinę realybę nuo ją atkartojančios dailės buvo neįmanoma. Tačiau ši mintis subyra atsiradus kitam tapybos žanrui – abstrakcijai. Abstrakcija yra idėjos, vaizdinio mūsų psichikoje išraiška. Išraiška mūsų viduje vykstančių procesų, o ne pačios realybės ir gamtos atkartojimo. Kazimirui Malevičiui sukūrus juodąjį kvadratą, meno pasaulyje įvyko perversmas – tapyti galime ir tai, apie ką galvojame, ne tik tai, ką matome. Tuo juodasis kvadratas ir įžymus – sulig juo įvyko perversmas, kuriame nuo peizažų ir portretų menininkai perėjo prie abstrakcijos. O šiandien jau stebime žymų abstrakčių paveikslų dominavimą. Jeigu su peizažais, natiurmortais ir portretais gamtos ir išorinės realybės klausimas kūrybos procese kiek aiškesnis, tai įsigalėjus abstrakcijoms vėl tampa visiškai nesuprantama, ar ir kaip išorinė realybė prisideda prie paveikslo kūrimo. Jeigu abstraktus paveikslas yra idėjos mūsų psichikoje išraiška – tai prie ko čia gamta ir išorinė realybė? Visgi, šiame tekste nagrinėjame būtent tai, kaip gamta kuria paveikslą, tad pabandykime suprasti, kaip gamta kuria bet kokį, net ir abstraktų, paveikslą. Kaip gamta prisidėjo prie Malevičiaus juodojo kvadrato sukūrimo arba, dar daugiau, kodėl be išorinės realybės poveikio Malevičius nesukurtų juodojo kvadrato? 

Šiuos klausimus mėginsime patyrinėti per Gastono Bachelardo kūrybos sampratą, kurioje gamta ir išorinė realybė vaidina lemiamą vaidmenį kūrybos pradžioje. Bachelard mėgina paaiškinti, kaip žmogus pradeda kurti, pateikdamas Narcizo metaforą. Turbūt daugelis esate girdėję mitą, kuriame Narcizas pamato savo atvaizdą vandenyje, jį įsimyli ir amžiams lieka prie vandens šaltinio. Kūrybos tyrinėtojas šį mitą praplečia ir pakeičia taip, kad jis metaforiškai parodytų, kaip žmogus pradeda svajoti ir įsisvajojęs pradeda kurti genialius meno kūrinius, taip pat ir paveikslus. O šioje metaforoje lemiamą vaidmenį vaidina išorinė realybė. 

Pasak Bachelardo, archetipai, kuriuos jau išnagrinėjome ankstesniuose ciklo tekstuose, yra ne tik žmogaus kolektyvinėje pasąmonėje, tačiau ir daiktuose. Kalbėdamas apie daiktus, tyrinėtojas įvardija, kad daiktai turi formą – tai, ką mes matome žiūrėdami į daiktą. Tačiau už tos formos taip pat yra dinamiška medžiaga – mus veikianti simbolinė dalis, kurios mes nematome, tačiau be kurios daiktas netektų savo prasmės, savo esmės. Daikto dinamiška medžiaga – tai archetipinė, stipriu simboliniu krūviu įkrauta, medžiaga. Manau, kad daugeliui iš jūsų teko girdėti apie keturis pasaulio elementus – vandenį, žemę, ugnį ir orą – kurie žmonių istorijoje vaidina svarbų vaidmenį apmąstant žmogiškąją būtį. Būtent šie elementai, lydintys žmogų didžiąją jo istorijos dalį, tapo simboliu, kuris veikia žmogaus psichiką per daiktus. „Nedarykime klaidos: užgauliojantis priešininkas nebūtinai yra žmogus, nes ir daiktai mus provokuoja“- sako Bachelardas. Daiktai „kreipiasi“ į žmogų ir jį provokuoja, ne tik žmogus ima ir dirba su daiktu, tačiau ir daiktas turi poveikį žmogui. Ką provokuojanti išorinė realybė ir Narcizo metafora pasako mums apie kūrybos pradžią? 

Žmogus, kuris gyvena asmeninį gyvenimą ir kurio kūrybos neveikia archetipai, kuria asmeninį, individualų meną. Toks menas nėra ilgaamžis, tai asmeninis menas. Genialus, beasmenis menas kuriamas ne per asmeninio gyvenimo prizmę, tačiau per tai, kas asmeniniam gyvenimui svetima – bandant suteikti formą svetimam, beasmeniam kūrybos archetipui. Tačiau kaip šį kūrybos archetipą išjudinti, kad genialus menas iš viso taptų įmanomas? Štai čia ir prieiname tašką, kuriame gamta vaidina lemiamą vaidmenį kūrybos procese. Bachelardo Narcizo metafora pasakoja, kad žmogus, uždarytas savo asmeniniame gyvenime, negeba kurti, jis nepasiekia kolektyvinės pasąmonės medžiagos, archetipų, iš kurių gimsta nuostabus paveikslas. Kai tik Narcizas nueina iki vandens šaltinio ir pasižiūri į jį – vandens šaltinis ima provokuoti asmeninį Narcizą (daiktas provokuoja žmogų). Vandens šaltinyje esanti archetipinė medžiaga ima sąveikauti su Narcizo psichikoje esančia archetipine medžiaga ir Narcizas, pats to nejusdamas, pamažu pradeda svajoti, daikto archetipinė medžiaga vis giliau ir giliau traukia Narcizą link jo archetipinės medžiagos. Šitaip, provokuojant išoriniam daiktui, vandeniui, Narcizas išeina iš savo asmeninio gyvenimo ribų ir ima jausti, kad jis yra daugiau negu vien asmeniškumas, jį papildo beasmenė, simbolinė, dinamiška, paveiki medžiaga, kylanti iš kolektyvinės pasąmonės. Vandens šaltiniui išjudinus archetipinę medžiagą Narcizo psichikoje Narcizo kūrybiniame gyvenime atsiranda galimybė kurti ne tik asmeninius, tačiau ir beasmenius, amžinus, genialius meno kūrinius. 

Bachelardo kūrybos tyrinėjimo ribose išplėstas Narcizo mitas rodo, kad žmogus nepajėgtų pasiekti archetipinės medžiagos savo psichikoje, jeigu nesusidurtų su išorine realybe, su daiktu, kuris provokuoja žmogų. Būtent susidūrimo su daiktu akimirkoje žmogus ima svajoti, pasiekia būtiną kūrybiškumo būseną, kurioje gimsta genialūs kūriniai. Tokiu būdu kūrybą – psichikoje vykstantį procesą – fundamentaliai sąlygoja išorinė realybė. Šios teorijos kontekste tam, kad Malevičius sukurtų perversmą meno pasaulyje sukėlusį juodąjį kvadratą, yra būtina išorinė realybė. Nesvarbu, koks paveikslo žanras – realizmas ar abstrakcija – pamatinį vaidmenį vaidina pats kūrybos procesas, kuris prasideda žmogui susidūrus su provokuojančiu daiktu. 

Tai kas iš tikrųjų kuria paveikslą? Paveikslą kuria gamta, psichika, menininko asmenybė. Gamta inicijuoja kūrybos procesą, pažadindama kūrybos archetipą menininko psichikoje  simbolinis ir dinamiškas kūrybos archetipas, suteikiantis medžiagos geniliams meno kūriniui, veržiasi į menininko sąmonę  menininko asmenybė pagal savo pajėgumą trukdo arba padeda savo menui, pirmu atveju nepajėgdama realizuoti potencialiai genialaus paveikslo, o antru atveju šį kūrybos archetipą realizuodama į nuostabų paveikslą, kurį išvystame savo akimis. 

Teksto autorė Anžela Duchovska