Ankstesniame tekste, mėginant suprasti, kas iš tikrųjų kuria paveikslą, priėjome prie išvados, kad paveikslą kuria trys lygiaverčiai komponentai – menininko asmenybė, psichika ir gamta. Nepaisant to, kad paveikslas kaip meno kūrinys nepriklauso jo autoriui, kad paveikslas gyvena savo nepriklausomą gyvenimą po jo sukūrimo, autoriaus reikšmė kūrybos procese nesumenksta. Autorius kaip asmenybė gali arba padėti, arba trukdyti savo menui – ir tai reikšmingas poveikis paveikslo atsiradimo procese. Kuo geriau menininko asmenybė geba suteikti formą, apčiuopiamą pavidalą archetipui – beformei medžiagai mūsų psichikoje – tuo nuostabesnį paveikslą išvystame. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus negeba suteikti apčiuopiamo pavidalo jo psichikoje esančiam kūrybos archetipui, lieka nerealizuotas, pasaulio šviesos neišvydęs potencialiai genialus paveikslas. 

Be kūrėjo asmenybės nebūtų meno, tačiau genialaus meno nebūtų ir be kūrybos archetipo, be kolektyvinės pasąmonės mūsų psichikoje. Šie du paveikslą kuriantys komponentai – menininko asmenybė ir psichika – priklauso vienas nuo kito. Tad šiame tekste kviečiu susipažinti su antruoju paveikslą kuriančiu komponentu – psichika. Ką Jums pavyksta įsivaizduoti ar suprasti apie paveikslo sukūrimą, išgirdus tokius žodžius kaip „archetipas, sielos gelmė, sapnas, svajonė, kolektyviškumas, pasąmonė“? Atrodo, kad visus šiuos žodžius jungia kažkas „dvasiško“, galbūt net ir „mistiško“, kažkas, kas nėra fiziška, pamatoma ir apčiuopiama. Pirmajame šio ciklo tekste išnagrinėjome, kad būtent kolektyvinė pasąmonė psichikoje yra toji dalis, kuri menininko sąmonėje pažadina norą arba poreikį kurti, tapyti paveikslą. Kolektyvinė pasąmonė yra viena iš trijų mūsų psichikos dalių ir daro realų poveikį mūsų elgsenai, taip pat ir kūrybos veiksmams. 

Tad šiame tekste kviečiu kartu su manimi susitelkti ne tiek ties kolektyvinės pasąmonės veikimo principu, kurį jau išnagrinėjome ankstesniuose tekstuose, kiek ties klausimu – iš ko ta kolektyvinė pasąmonė sudaryta? Kas ten tokio svarbaus, neįkainojamo joje yra, kokia medžiaga ją sudaro, kad iš to gimsta genialiausi pasaulio kūriniai? Ar iš viso „kažkas“ sudaro? Kodėl mes tai vadiname sapnu, svajone, sielos gelme? 

Kolektyvinė pasąmonė yra archetipinės energijos sankaupa mūsų psichikoje, tačiau, priešingai negu plačiojoje visuomenėje linkstama manyti, archetipai NĖRA bendra žmonijos patirtis, „nusėdusi“ žmogaus psichikoje. Archetipai neturi jokios konkrečios išraiškos – tai nėra nei konkreti patirtis, nei konkretūs psichikoje esantys vaizdiniai ar idėjos, o tik tam tikros predispozicijos, biologinės matricos ar trajektorijos, kurias kaip duotybę turi kiekvienas žmogus – homo sapiens rūšies atstovas. Tai reiškia, kad kolektyvinė pasąmonė NĖRA iš kažko sudaryta, tai nėra vieta, kurioje kaupiasi tam tikra medžiaga, turinys, kolektyvinė patirtis, kuri iškilusi gali tapti paveikslu ar kitu meno kūriniu. Tai viso labo šios medžiagos ar šio turinio, šio galimo paveikslo GALIMYBĖ. Archetipai, pasiekę sąmonės lauką, reiškiasi per vaizdinius, tačiau patys savaime jie nėra vaizdiniai. Vaizdiniais jie tampa tik tada, kai archetipinė energija pasiekia sąmonę ir pati sąmonė iš šios energijos sukuria vaizdinį, konkretų turinį, aiškią idėją, kažkokią patirtį. Tai kuo unikali kūrybos procese ši archetipinė energija, jeigu savyje ji „nieko turiningo“ neturi? Kodėl mes ją vadiname turtinga sielos gelme, iš kurios semiamės didžiausius kūrybinius klodus? 

Archetipai yra turtingiausia mūsų sielos, psichikos, mūsų esybės gelmė, nes tik jos energija pažadina menininko asmenybėje tokius vaizdinius, idėjas, mintis ir patirtis, kurių negali pažadinti niekas kitas pasaulyje. Archetipinė energija pasiekusi sąmonės lauką reiškiasi kaip vaizdinys, konkretus turinys, tačiau šis vaizdinys nėra vien regos pojūtį apimantis vaizdas. Vaizdinys gali būti ir girdimasis, juntamasis, įgaunantis išraišką per judesį. Tačiau dažniausiai pasitaikantys vaizdiniai yra vaizdai, iškylantys archetipiniuose (ne asmeninės pasąmonės ar sąmonės) sapnuose, fantazijose, svajojime (angl. day-dreaming), taip pat tai gali būti nevalingos mintys, lyg iš niekur nieko atsirandančios idėjos. Menininkui, nori jis to ar ne, ateina tam tikros mintys, jis įsitraukia į svajonę, prieš akis iškyla fantazija, o atsipeikėja jis tik „po laiko“. Tik kolektyvinės pasąmonės energija gali išprovokuoti tokius vaizdinius menininko sąmonėje, kuriuos jis galiausiai įkomponuoja į meno kūrinį. 

Matome, kad kolektyvinėje pasąmonė nerasime jokių turinių, kuriuos išėmus galime perkelti į paveikslą ar kitą meno kūrinį. Kolektyvinė pasąmonė yra energija, kuri pažadina menininko vaizduotę. Ir jau pati menininko vaizduotė iš tų energijos antplūdžių kuria turiningus, unikalius, genialius vaizdus, kurie tampa nuostabiu paveikslu. Be šios energijos, kylančios iš giliausio mūsų psichikos klodo (kolektyvinė pasąmonė yra labiausiai nutolusi nuo sąmonės), kurį Bachelard vadina sielos gelme, menininkui nepavyktų sukurti unikalių, mus paveikiančių, vaizdų. Menininkas tam neturėtų galimybių, nes archetipas – tai paveikslo galimybė. 

Archetipai savo energiškumu pažadina menininko vaizduotę, tačiau neperduoda tai vaizduotei nieko konkretaus, tik – kažko konkretaus galimybę. Kūrybą nagrinėjančiam Gastonui Bachelardui vaizduotė yra dinamiškiausia ir stipriausia sielos galia, kuri geba keisti esamą ir kurti savitą tikrovę: menininkas prieš akis turi regimą realybę ir neišmatuojamą psichikos gelmę savyje, jis šią psichikos gelmę, archetipinę energiją lyg „sumaišo“ su išorine realybe ir tokiu būdu kuria vaizdus, kurie peržengia tą realybę, kurie yra unikalūs, paveikūs, kurie tampa didžiausiais meno kūriniais. Tad būtina sąlyga kūrybos procese, tapant paveikslą, yra savo vidinius vaizdus, savo svajonę, sapną, kuris gimsta archetipinei energijai veržiantis į sąmonę, perkelti į tai, ką matome išorėje. Pasak Bachelard, „jutiminis pasaulis yra be galo mažas“, todėl genialiam paveikslui sukurti vien jutiminio, išorinio pasaulio neužtenka. Genialiam paveikslui būtina archetipinė energija, kuri menininkui suteikia GALIMYBĘ išsvajoti unikalius vaizdus, garsus, judesius, idėjas, tai, kas virsta turiniu ir tampa paveikslu. 

Mėgindami suprasti, kas ten tokio itin svarbaus, neįkainojamo kuriant paveikslą kolektyvinėje pasąmonėje yra, priėjome prie išvados, kad kolektyvinėje pasąmonėje, kitaip dar vadinamoje „sielos gelmėje“, yra paveikslo galimybė. Tačiau nagrinėdami šį vidinio žmogiškojo pasaulio klausimą šiek tiek užčiuopėm ir išorinio pasaulio, realybės klausimą kūrybos procese. Vaizduotė nekuria unikalių vaizdų vien iš savęs, ji ima ir išorėje esančius jutiminius vaizdus. Kaip regimoji, juntamoji realybė, tai, ką vadiname „išoriniu pasauliu“, prisideda prie paveikslo kūrimo? Priėjome prie trečiojo paveikslą kuriančio komponento – gamtos. Jį kviečiu patyrinėti paskutiniajame šio ciklo tekste „Svajonė gimsta iš gamtos ir priklauso gamtai“. Malevičiaus juodas kvadratas. Kaip gamta kuria abstraktų paveikslą?“. 

Teksto autorė Anžela Duchovska