Ankstesniuose tekstuose, nagrinėjant paveikslo prigimties klausimą, mėginant suprasti, kas iš tikrųjų kuria paveikslą, priėjome prie kelių svarbių minčių. Pasirodo, kad paveikslas, jeigu jis yra tikrasis meno kūrinys, randasi iš beasmenės menininko psichikos dalies – kolektyvinės pasąmonės. Šiame paveikslo radimosi procese – kūrybiniame procese – menininkas kaip žmogus tampa ne tiek aktyviu šio proceso dalyviu, kaip pasyviu stebėtoju, „instrumentu“, per kurį paveikslas pats save realizuoja. Tiksliau tariant, save realizuoja ne pats paveikslas, o kolektyvinės pasąmonės archetipas, kuris pasinaudoja menininko kaip kūrėjo sąmone, kad įgytų apčiuopiamą formą, pavidalą, kurį mes, stebėtojai, matome kaip paveikslą. Iš čia kyla ir antra svarbi mintis – gerame paveiksle beveik nerasime menininko kaip žmogaus asmeniškumo, o jeigu rasime, jis nevaidins lemiamos reikšmės pačiam meno kūriniui. Asmeniškumas skurdina paveikslą.


Šių svarbių išvadų kontekste nutrūksta mums įprastas ryšys tarp menininko ir paveikslo. Ten, kur įpratome dėti lygybės ženklą (menininko asmenybė = paveikslas), turime prisijaukinti naują tiesą: menininko asmenybė NĖRA lygi paveikslui. Tokiu atveju paveikslas lieka be autoriaus, o autorius lieka be paveikslo. Iš po kojų išslysta mums saugus ir įprastas pagrindas, per kurį aiškinome paveikslo atsiradimą. Žinojimą, kad paveikslą sukūrė žmogus, šio paveikslo autorius, ima ardyti abejonė. Jeigu autorius yra „instrumentas“, jo asmeniškumas ir patirtys nesvarbios, o meno kūrinys lyg pats savaime „randasi“ – tai iš ko jis sudarytas ir kas jį iš tikrųjų kuria?


Atsakymas tiek pat paprastas, kiek ir sudėtingas: paveikslą kuria trys lygiavertiškai svarbūs komponentai – menininko asmenybė, psichika ir gamta. Šiame tekste bandysime „reabilituoti“ menininko asmenybę kūrybos procese, mėginsime patyrinėti, kuo menininkas kaip įprastas žmogus svarbus, kad atsirastų paveikslas. Tyrinėdami šį žmogiškąjį komponentą mėginsime suvokti, kad autoriaus asmenybė nėra nuvertinama, ji svarbi kūrybos procese, tačiau ne esminė ir ne svarbiausia. Autoriaus indėlis nenuneigiamas, tačiau ir nėra užkeliamas ant pjedestalo. Jis lieka toje būtinoje pusiausvyroje, be kurios neturėtume nuostabaus meno.



Akivaizdu, kad žmogus yra būtinas komponentas bet kokiam meno kūriniui atsirasti – menas yra kultūrinis reiškinys, o kultūra yra žmonių darbo išdava. Jeigu tapytojas kaip žmogus negebėtų beformei medžiagai – archetipui – suteikti formą, mes neišvystume potencialiai genialaus paveikslo. Tad toliau panagrinėkime, kaip autoriaus asmenybė arba padeda meno kūriniui atsirasti, arba trukdo jam.



 Siekiant suprasti autoriaus reikšmę paveikslo atsiradimo procese, mums pagelbsti C. G. Jungas kūrybingo žmogaus samprata. Kaip pažymi Jungas, „bet kuris kūrybingas žmogus yra paradoksalių savybių dualizmas arba sintezė. Jis yra žmogiškai asmeniškas, o kita vertus – beasmenis kūrybos procesas. <...> Jo gyvenimas dėsningai yra pilnas konfliktų, nes jame nuolatos grumiasi dvi jėgos: paprastas žmogus, visai teisėtai siekiantis laimės, pasitenkinimo ir saugaus gyvenimo, ir beatodairiška kūrybinė aistra, kuri, iškilus reikalui, pamina po kojomis visus asmeninius norus“. Paveikslo autorius, menininkas, kūrybingas žmogus, nuolat savyje susiduria su dviem lygiavertiškai egzistuoti norinčiom jėgom. Kitaip tariant, baigtinė psichinė autoriaus energija nori būti sukoncentruota ir laimingo kasdienio gyvenimo statymui, ir pilno kūrybinio potencialo realizavimui. Kokios galimybės menininko asmenybei veikti, kai jame grumiasi šios dvi esminės jėgos? Kviečiu atsakyti į šį klausimą nagrinėjant kelis įmanomus scenarijus.



Pirmas ir išties tragiškas scenarijus, kolektyvinės pasąmonės energijai veržiantis į sąmonę („beasmenis kūrybos procesas“ grumiasi su „žmogiškuoju asmeniškumu“), yra pasidavimas. Pasidavimas yra žmogaus sąmonės negebėjimas suprasti besiveržiančios energijos, o tokio negebėjimo sukelta būsena plačiojoje visuomenėje vadinama „išprotėjimu“. Pasak Jungo, „išprotėjimas“ nebūtinai yra psichinė liga, labai dažnai tokias sunkias liguistas būsenas sukelia asmenybės negebėjimas suteikti formą kolektyvinės pasąmonės energijai, ir, atitinkamai, žmogus gali „pasveikti“ ir grįžti į stabilumą, jeigu jam pavyksta įprasminti šią besiveržiančią energiją. Pasidavimo atveju nelieka nei žmogaus kasdienio gyvenimo stabilumo, nei kūrybos ir meno kūrinio – viskas nuskęsta apėmusiame chaose. Kūrėjo asmenybė negali padėti meno kūriniui atsirasti, nes subliūkšta chaose.


Antras scenarijus yra labai palankus meno pasauliui. Kolektyvinės pasąmonės energijai veržiantis į sąmonę, kūrėjo asmenybė, jo sąmonė, beveik visą savo pajėgumą nukreipia šios beasmenės kūrybinės energijos įprasminimui, supratimui ir jai tinkamos formos suteikimui. Autoriaus asmeninis gyvenimas šio scenarijaus atveju labai stipriai nuskursta, kadangi jo vystymui ir statymui nelieka energijos. Toks kūrėjas greičiausiai negebės pasirūpinti savimi, neturės tinkamų gyvenimo sąlygų, neįstengs adaptuotis visuomenėje, neturės tinkamo supratimo, kaip bendrauti su kitu žmogumi, jam bus sunku megzti gražius asmeninius santykius, o galbūt netgi išvis neturės empatijos. Užtat jis kurs genialius meno kūrinius, gražiausius, nuostabiausius paveikslus. Apie tokius žmones dažnai kalbame kaip apie „genijus“ – keistas, nepritapęs, bet ypatingo talento žmogus. Pasak Jungo, „retai tepasitaiko žmonių, kuriems netektų brangiai sumokėti už dieviškąją didžio sugebėjimo kibirkštį“. Kūrėjo asmenybė paaukoja save vardan meno.


Trečias scenarijus yra labai palankus žmogaus asmeniškumui, tačiau trukdo jo menui. Žmogaus sąmonė visą savo pajėgumą skiria asmeninio kasdienio gyvenimo statymui. Tokiu atveju žmogus bus geras draugas, partneris, tėvas, gyvens gana stabilų ir patenkinamą kasdienį gyvenimą, turės pastovų darbą, saugią gyvenamąją vietą, gebės pasirūpinti savo poreikiais ir atliepti kito. Jis žingsnis po žingsnio realizuos savo asmeninio gyvenimo etapus ir darys tai pakankamai gerai, į čia ir sutelktas visas jo dėmesys. Tačiau visą sąmonės pajėgumą nukreipus į asmeninio gyvenimo kūrimą, nuskursta kūrybinė žmogaus pusė – jo kūrybinis potencialas lieka nerealizuotas. Kažkur lieka potencialus genialus paveikslas, taip ir neįgijęs formos. Menas yra paaukojamas žmogaus asmeniškumui.



Ir ketvirtas scenarijus, kolektyvinės pasąmonės energijai veržiantis į sąmonę, yra kalibravimas. Žmogus kalibruoja dvi besigrumiančias jėgas, mėgina nepaneigti nei vienos, nei kitos, tikrina ir ieško būdų, kaip gali realizuoti ir beasmenę kūrybinę energiją, ir savo asmeniškumą. Žmogus, kuris yra pajėgus kalibruoti, lygiagrčiai kuria ir genialius meno kūrinius, ir savo asmeninį gyvenimą. Istorija paliudys, kad esama genialių menininkų be stereotipiškos „keisto genijaus“ etiketės, menininkų, kurie gyvena įprastą asmeninį gyvenimą tuo pat metu kurdami didįjį meną. Gebėjimas kalibruoti padeda ir žmogaus asmeniškumui, ir jo menui – abi jėgos yra realizuojamos kiek įmanoma pilniausiai.


Kaip matome, autoriaus reikšmė paveikslo kūrime yra neabejotinai svarbi – autorius kaip žmogus gali arba padėti meno kūriniui atsirasti, arba tam sutrukdyti. Daug meno kūrinių nepasiekė mūsų, nes dėl vidinių arba išorinių sąlygų žmogus nesugebėjo suteikti formos kūrybinei energijai. Ir atvirkščiai, šiandiena galime žavėtis daugybe nuostabių meno kūrinių, nes autorius padėjo jiems atsirasti – jis sunkiai dirbo lavindamas ranką ir techninius įgūdžius; jis gebėjo kalibruoti savo asmeniškumą ir beasmenį kūrybinį potencialą arba tiesiog paaukojo savo asmeniškumą vardan meno; jis gebėjo jautriai ir subtiliai matyti gyvenimo ir žmogaus plotį ir gylį.


Šiame tekste išnagrinėjome pirmąjį paveikslą kuriantį komponentą – autoriaus asmenybę, kuri gali arba trukdyti, arba padėti menui. Kitame tekste „Archetipas, sapnas, sielos gelmė: kolektyvinis paveikslo kūrimas“ kviečiu nuodugniau išnagrinėti antrąjį komponentą – psichiką – kolektyvinės pasąmonės kūrybinę energiją. Be kolektyvinės pasąmonės net ir su idealia autoriaus asmenybės sąranga neturėtume genialaus paveikslo. Ką Jūs įsivaizduojate, išgirdus tokius žodžius kaip „archetipas, sielos gelmė, sapnas, svajonė, kolektyviškumas, pasąmonė“? Pabūkite su šiuo klausimu, leiskite sau įsivaizduoti ir pasvajoti, o artėjančiame tekste mėginsime sudėti šias mintis į žodžius.


Ciklo "Permąstau meną" autorė Anžela Duchovska