Viduržemio jūra II

Savo darbuose autorius derina subtiliai graduojamas spalvines dėmes su linijų atspaudais. Vieni ir kiti veik visada susitinka išraiškingu spalviniu kontrastu, bet jų išsidėstymas konstruktyvus ir logiškas. Pasak paties autoriaus: "Ieškau ritmo, kurį komponuoju iš sudėtingų reguliarių linijų ir juodų segmentų. Nes mūsų gyvenimas - tai visa ko pasikartojimas. Kvėpavimas ir širdies dūžiai, vienas po kito einantys metų laikai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, potvyniai ir atoslūgiai..."

Kalbant apie ritmą, atkreipkite dėmesį ir į kūrinių pavadinimus - kaip daug čia sonatų. Tarsi užuomina žiūrovui, kad žvelgiant į paveikslus nereikėtų apsiriboti rega, kad tuos ritmus turime pasistengti išgirsti. Sąsaja su muzika dailėje labai iškalbinga, tarsi suteiktų kūriniui dar vieną matmenį, bet kartu visiškai abstrakti. Paralelę tarp tapybos ir muzikos brėžė ir V. Kandinskis, teigęs, kad muzika yra gryniausia meninės išraiškos forma, o abstrakcija vaizduojamame mene jai pati artimiausia. Meno ir muzikos giminystę labai gerai jautė ir M. K. Čiurlionis. Stebėkite, kaip spalvos atsikartoja, kurios kontrastuoja, o kurios plaukia viena iš kitos, kaip jos išdėstomos, kas vyksta su tomis linijomis - tai ir padės apčiuopti tą ritmą, apie kurį kalba autorius.

Taigi, įsiklausykite, leiskite mintims tekėti ir pajusite patį tikriausią grožį.