Šešėliai

Loreta Zdanavičienė  gimė 1962 m. kovo 11 d. Tauragėje. 1988m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar dailės akademija) braižybos ir vaizduojamosios dailės specialybę. 

Parodose dalyvauja nuo 1990 m.  Yra surengusi  21 personalinę parodą, darbai yra eksponuoti virš 100 grupinių parodų. Kūriniai nugulę privačiuose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Nuo 2022 m. Lietuvos dailinkų sąjungos narė.

„Ji jautriai tapo ir mėgsta stebinti“ – taip dažniausiai atsiliepiame apie dailininkės ir dailės pedagogės Loretos Zdanavičienės kūrybą. Šįkart netikėta autorės tapybos ant senų siuvinių kolekcija.

Viskas prasidėjo dar 2002-aisiais, kuomet Šv. Jono gatvės galerijoje Loreta surengė parodą „Laiškai į praeitį“, kur eksponavo pirmuosius savo paveikslus ant senų siuvinėtų drobių. Apskritai visoje šios dailininkės kūryboje justi pagarba istoriniam reliktui – ar tai būtų eksponuojamas perkurtas tikras daiktas, ar tapomi seni rakandai. Kita vertus, jai visada rūpi atpažįstama daiktiška forma, ypač jei įsižiūrime į be galo tikroviškai nupieštas smulkiausias natiurmortų detales.

Augalai, gėlės ir raštuoti audiniai yra turbūt labiausi mėgstami Loretos kūrybos motyvai. Tad nenuostabu, kad ji renkasi tapyti ant gėlėmis ir geometriniais raštais siuvinėtų rankdarbių, kuriuos randa, gauna dovanų. Kiekvienas išsiuvinėtas audeklas – užtiesalas, staltiesė, servetėlė, pagalvės užvalkalas – yra dailiai, kruopščiai, su didžiule atida ir pagarba aptapomas, išsaugant bei išryškinant senosios tekstilės grožį. Neretai formuojant paveikslo pagrindą autentiškos medžiagų atraižėlės yra durstomos, taip sustiprinant paveldo svarbos įspūdį.

Labai reikšmingas šio kūrybos ciklo prasminis akcentas – tikros siuvinėtų „drobelių“ istorijos. Loreta kruopščiai tuos pasakojimus laiko savo atmintyje, o kai kuriuos jau yra užrašiusi. Tapydama ant senųjų rankų darbu puoštų audinių, dailininkė tarsi išsaugo to daikto istoriją, pratęsdama jo gyvavimą savo paveiksluose. Autentiškas siuvinėtas raštas ar jo fragmentas padiktuoja Loretos paveikslo kompozicijos struktūrą, net koloritą. Vienur dailininkė subtiliai derina siuvinio ornamentiką sukurdama vientisą ryškiaspalvį arba monochrominį „kilimą“, kitur pasitelkia siuvinėto rašto kontrastingą ritmiką savitai pratęsdama pirminį linijų ir formų derinį.

Manau, žiūrėdami Loretos Zdanavičienės „Siuvinėtas istorijas“ būtinai prisiminsime net tik moterų kūrybos ištakas, merginų kraičio tradicijas, bet ir mūsų sutartines, kurias būsimos jaunamartės dainuodavo siuvinėdamos. Man tai lyg išskirtinė  metafora – juk Loreta savuoju „tapybos balsu“ meistriškai atkartoja autentiškus siuvinėtus raštus.

„Giedodamos sutartines jos siuvinėjo drobes, aš tapau joms laiškus. Ratas visada sukasi aplinkui ir viskas sugrįžta atgal“

Dailėtyrininkė Rita Mikučionytė