GRAŽI BUVO VASARA

Marius Jonutis 1990 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, grafikos specialybę. Debiutuodamas meninėje avanscenoje, jis atkreipė žiūrovų dėmesį ypatingai spalvingais, dekoratyviais lakštais, kurie Lietuvos meniniame kontekste išsiskyrė neįprastu pasaulėvaizdžio vitališkumu. Novatoriška prigimtis skatino dailininką plėsti tradicinių raiškos priemonių arsenalą, neapsiriboti lakšto erdve. Taip radosi mediniai pano, širmos, lentynėlės, kur ankšta sukurtų "pasaulėlių" erdvė įgijo trečiąją dimensiją.

M. Jonučio darbuose savitai persipynė liaudies skulptūrėlių, medinių žaislų, marionečių tradicija, praturtinta išraiškingais grafiniais, tapybiniais akcentais. Jo kūrinių pasaulis subtiliai balansuoja ant vaikystės reminiscencijų ir mitologinio pasaulėvaizdžio ribos. Jie tarsi integruoja savyje senųjų dievadirbių ritualus - sakralizuoja žmogiškąją būtį ir antropomorfizuoja dieviškąsias sferas, "prijaukindami" transcendenciją.

M. Jonučio darbai nejučiomis primena Pasaulio tvėrimo mitus. Medžio ir dažų pagalba jis lyg šamanas nenuilstamai tveria Kosmosą. Tiesa, tai daroma, pasitelkdiant modernų raiškos priemonių arsenalą su šiuolaikiniam žmogui būdinga šaipokiška autoironijos gaidele. Todėl odė gyvenimui dailininko interpretacijoje niekad nevirsta atvira didaktika ar infantiliu sentimentalumu. Tai, veikiau, žaidimas, teikiantis pasitenkinimą ir kuriančiajam, ir reginčiam šios kūrybos vaisius. Jo darbuose svarbus vaidmuo tenka savitai spalvinių dėmių, formų, ornamentų ritmikai ir begalo skaidriam, "mažoriniam" koloritui. Visos šios raiškos priemonės M. Jonučio darbuose virsta svajone apie žemiškąjį rojų - netrikdomą darną ir vienybę, kuri pulsuoja vitališku gyvybės ritmu.