Mus kažkur neša

Pirmieji Konstantino paveikslai, piešiniai (1982-1987m.), kaip ir daugumos dailininkų buvo realistiški. Tačiau jau nuo 9 dešimtmečio antros pusės Konstantinas nuosekliai ieškojo tik sau artimos tapymo manieros ir pamažu atsisakė realistinio daiktiškumo. Dailininką inspiruoja ne natūra, bet jos ženklai, simbolizuojantys pagrindinę idėją. 

K. Žardalevičiaus tapybos stiliaus pokyčius sąlygoja pastovi dailininką jaudinanti tema – pasaulio sukūrimo, išminties, dvasinio tobulėjimo ir žmogaus suvokimo ribotumo. Šią temą jis atskleidžia per dviejų suvokimo lygmenų, išreikštų tam tikrais simboliais, susilietimą. Paveiksle jis derina vaizdą ir raštą. 1996-1998 m. tapytuose paveiksluos galima įžvelgti ženklus, artimus baltiškajai simbolikai. Pastaruoju metu kaip tikrąją pasaulio sutvėrimo išmintį Konstantinas ėmė vaizduoti Rytų filosofiją. Taip paveiksluose atsirado į Rytų hieroglifų raštą panašūs ženklai. Tačiau baltiškosios simbolikos dailininkas taip pat visiškai neatsisakė, tik baltiškieji ornamentai sugrįžo su jau kitokia jų interpretacija.

Svarbu, tai, kad tiek hieroglifą, tiek ornamentą Konstantinas naudoja tik kaip nuorodą, tarsi lengvą užuominą, o ne tikslų motyvo atkartojimą. Panašiai kaip ir 9 dešimtmečio pradžioje natūrai artimuose paveiksluose pati architektūra ar gamtos peizažas buvo vos apčiuopiami. Toks simbolinis ornamento ar Rytietiškos rašysenos ženklų vaizdinys yra uždengiamas subjektyvumą išreiškiančiais primityvesniais simboliais ar neįskaitomu rankraščiu. Iš tiesų Konstantino Žardalevičiaus tapybą galima būtų įvardinti kaip epistolinio žanro interpretaciją. Kaip apibendrinantį ir tiksliausiai nusakantį dailininko kūrybą, pasirinkčiau šį jo posakį: „Visur labai daug žodžių, o suvokiam juos kiekvienas skirtingai... Įdėkit savo prasmę ir čia bus Jūsų pasakojimas“ (apie 2012-2013 kūrinį Pasakojimas).

Keičiantis K. Žardalevičiaus simbolių paieškoms, kito ir pati tapymo maniera. Konstantino tapybos pradžia - faktūriška. Įspaustas storas dažų sluoksnis kūrė skulptūrinę plastiką. Matyti Antano Martinaičio įtaka. Vėliau Konstantinas perėjo prie lygesnės tapybos su žaismingais dažų sluoksnio įspaudimais. Taip pat šviesėjo bei ryškėjo spalvos. Iš tiesų jau du dešimtmečius Konstantinas turi susiformavęs savitą tapymo stilių, išskiriantį jį iš kitų dailininkų. Matematikos, fizikos, astrologijos studijos taip pat paliko ženklus Konstantino kūriniuose. Ir jis to neslepia, netgi pabrėžia, kad visa įgyta patirtis yra naudinga, padedanti gilesniam tikrovių suvokimui.

Menotyrininkė Kristina Civinskienė