Žaidimas XI

Mindaugas Juodis (g. 1970) šiom metu gyvena ir kuria Kaune. 

Plačias, laisvas ir nevaržomas idėjas jo kūryboje lėmė autodidaktinės meno studijos.  Autorius atviras įvairioms meno idėjoms ir savo kūrybinius sumanymus realizuoja naudodamas pačias įvairiausias meno raiškos priemones: nuo performansų iki muzikinių projektų, nuo juvelyrikos ir skulptūros iki  tapybos.

Nuo 1996 m. aktyviai dalyvauja ir jau yra surengęs 13 personalinių tapybos bei 7 juvelyrikos parodas, dalvavo daugelyje įvairių grupinių parodų.  

Menotyrininkė Dr. Dalia Karatajienė apie dailininką atsiliepia taip:

„Vadindama tapytoją Mindaugą Juodį dailininku iš Monmartro, nemeluoju. Mindaugas dalyvavo XIX tarptautiniame dailės festivalyje „Šiaulių Monmartro respublika 2021“. Jau tradicija tapo, kad festivalio dailinininkams šventės atidarymo metu paprastai yra suteikiama simbolinė Monmartro respublikos pilietybė, įpareigojanti juos per penkias dienas nutapyti po du kūrinius, atliepiančius festivalio šaukinį. Tą Mindaugas ir padarė.

Nors su Paryžiumi tiesiogine to žodžio prasme Mindaugas neturi nieko bendro, tačiau su garsiaisiais dailininkais jį vis dėlto galima lyginti. Toks lyginimas, aišku, neturi (o kalbant apie meną apskritai ir negali turėti) vertinamojo matmens. Tačiau paralelių, verčiančių atkreipti dėmesį į Mindaugo kūrybą, vis dėlto esama.

Išbandęs juvelyriką, pareikalavusią ne vien meninės nuojautos, bet ir amato žinių bei įgūdžio įvaldymo, Kaune įsteigęs galeriją, Mindaugas vis dažniau gręžėsi į tapybą. Šioji dar 2010 m. Klaipėdoje surengtoje personalinėje parodoje „Fragmentai – Jazz“ labiau panėšėjo į spalvotą grafiką, pasižyminčią iš juvelyrikos atėjusiu linijos prioritetu prieš kitus kompozicinius elementus, todėl labai menkai tepriminė tai, ką Mindaugas tapo pastaraisiais metais. Tiesa, jau anuomet Mindaugo paveiksluose ryškėjo polinkis varijuoti antropomorfines formas. Nūnai jos ėmė dominuoti, virsdamos minkštomis, jusliomis paveikslų veikėjomis. Žmogaus, dažnai – moters, figūros nedetalizuotame fone, iš duslaus fono išnyrančios pėdos ar plaštakos yra komponuojamos tokiais rakursais, kuriuos žiūrinčiojo žvilgsnis suvokia kaip kreipinį, prašymą, nuorodą ar paslaptingai rodomą ženklą.

Kadangi paveiksluose nėra vaizduojamo objekto vietą arba laiką charekterizuojančių detalių, rankos, kojos, veidai, moterys, retsykiais paveiksluose vaizduojami vyrai ar pavieniai daiktai suvokiami kaip nelaikiniai, universalūs žmogaus būties liudytojai. Šie elementai komponuojami pirmame paveikslų plane, tad visi vaizduojami objektai atsiduria arti žiūrovų. Turint omenyje tai, kad dažniausiai Mindaugas naudoja spalvinį kontrastą, derindamas šaltą mėlį su ochrine šiluma, kompozicijos neišvengiamai tampa emocionaliai įtaigaujančios, nepaisant, kad spalvų tonai yra neskaistūs, beveik užgesę, į dažą įdėjus tamsios pilkos ar juodos spalvų, kurios, susimaišiusios su kitais pigmentais, suformuoja neryškų, blausų ir kartu paslaptingą tirpių figūrų vaizdą, ne visada turintį aiškias linijas ir ribas.

Dėl taip naudojamos spalvos fiziškai arti žiūrinčiojo esančios figūros suvokiamos kaip tolimi, archajiški, laiko paveikti pavidalai. Kaip ir bet koks dvilypumas, taip ir ši Mindaugo paveiksluose įvaizdinta artumo ir nepasiekiamumo būklė yra masinanti, suteikianti net ir tam tikrą amžinatvės pojūtį. Mat paveikslų formos yra modeliuojamos nerodant jas formuojančio šviesos šaltinio – jį galima tik nujausti kaip laikui nepavaldžią šviesą, neleidžiančią žmogaus figūroms ar jų dalims galutinai išnykti nebūties tamsoje. Visa tai byloja apie pozityvią, humanistinę dailininko kūrybinę nuostatą, kuri, užbėgant įvykiams už akių, suteikia galimybę manyti, kad Mindaugo kūriniams, panašiai kaip ir Monmartro kūrybinei dvasiai, lemta išlikti. Ne tik fiziškai, bet išliekant ir kultūros bei meno lauko atmintyje. Žiūrėsim.”