Kai tėvų nėra namie

Tapyti pradėjau visai netikėtai. Namuose trūko vandentiekio vamzdis, teko imtis taisymo darbų. Beieškant detalių, akis užkliuvo už parduodamų akrilinių dažų dėžutės. Staiga kilo noras prisiminti, ką reiškia reikšti savo mintis per kūrybą. Vos pradėjęs tapyti sunkiai pajėgiau atsiplėšti. Vis daugiau minčių ir vaizdinių kilo, kuriuos norėjosi kuo greičiau įamžinti ant drobės. Trūkęs vamzdis ne tik paleido vandenį ant grindų, bet ir kūrybinį polėkį į pasaulį.

Tapyboje atrandu galimybę parodyti ne tik pasaulio spalvas ir grožį, bet ir įvairias situacijas. Paveikslo vaizdas dažniausiai užklumpa labai spontaniškai, todėl ir vaizduojami įvykiai gali pasirodyti netikėti. Neretai atsiranda neįprasti veikėjai ar jų neįprasti veiksmai.

Spontaniškumas aplanko ir kuriant. Pažvelgus į dar nebaigtą darbą žaibiškai atskrieja mintis pridėti ar pakeisti jo dalis, o kartais ir visą mintį. Todėl galima sakyti, kad paveikslai tapo patys save, nuolat kinta ir nesustoja mainytis iki kol parašau jų pavadinimą.

Paveikslus pasirašinėja mano šuo - Baba. Svarbu, kad paveikslas atitiktų jos iškeltus standartus ir jai patiktų. Ji nuolat prižiūri kūrybos procesą ir pasako, kada jau laikas daryti pertrauką, kada reikia kažką pakeisti paveiksle ir visaip kitaip rūpinasi kūrybos procesu.