Menininką Gediminą Endriekų (1982 g.) maga pavadinti žonglieriumi (pranc. jongleur), juk tai dar viduramžiais Prancūzijoje atsiradusi klajojančių aktorių ir muzikantų veikla. Muzikavimas nemažą jaunystės tarpą buvo svarbus ir pačiam Endriekui, na, ir klajojančio artisto gyvenimo būdas jam nėra svetimas (gimė Plungėje, mokėsi Telšiuose, gyvena Vilniuje), apskritai, kaip ir grojant įgytas daugiakultūrinio požiūrio fenomenas. Menininkas ilgokai po apginto diplominio darbo (Dailės akademija, Telšių skyrius) nieko nekūrė. Atsiradusį kūrybinį vakuumą vaizduojamų medijų srityje užpildė muzikavimu. Sukaupta emocinė patirtis grojant ir artimų žmonių postūmis, privertė jaunąjį menininką sugrįžti prie vizualios raiškos. Lakios vaizduotės Endriekus netrukus suvokė, kad jo kūrybą "maitina" išlaisvinta pasąmonė - sapnai ir regėjimai matyti dar vaikystėje, patirta stipri Žemaitijos bažnytėlių altorių ir puošybos magija. Būtent sapnų ir vizijų energetika menininko individualiam stiliui suteikė šiurpoką įdomumą, artumą siurrealistiniam meno kūrinių poveikiui.

Endriekaus skulptūroje vyrauja du pagrindiniai motyvai: gyvūno ir žmogaus. Skulptūrinėse gyvūnų figūrose jis atskleidžia savo vizijų impulsus. Tai vaizduotės pagimdytos būtybės dažniausiai begalvės, realybėje neegzistuojančios, atspindinčios sapnų vizijas. Neretai jos gali būti suvokiamos kaip dvasiniai amuletai, saugantys nuo "piktos akies", o gal tai atgarsiai susapnuotų košmarų, o gal vizionieriškas pramanas nežemiškų būtybių vaikštinėjančių nežinia kokioje planetoje. Siurrealizmo "klasikų"pamėgtas gyvūnų galūnių išilginimas, kiaurymės kūnuose, zoomorfiniai fragmentai - visus šiuos formos akibrokštus galima atsekti ir Endriekaus bronzinėse skulptūrėlėse.

Menininko sukurti biustai - vaizdinė enigma. Paslaptingumas čia kertinė vaizdinė raiška. Ją sukuria ir skulptūrų akių dekoratyvūs pavidalai bei forma, ir atsiveriančios ertmės, o vietoje veido bruožų "išstumiamos" lustų plokštelės - schemos. Šiuolaikiškas ir paslaptingas užprogramuoto žmogaus vaizdinys, dirbtinio intelekto buveinė. Žmogus čia vaizduojamas sąstingyje, tarytum būtų nuošaly, žvelgiantis amžinybėn, jo pavidalas bauginantis ir estetiškai patrauklus.

Gedimino Endriekaus tapyba ir grafika pratęsia vizijų ir paslapties temą. Abstrakčių formų plokštumoje derinys, pakiša mintį, kad tai kas matoma yra tik pirmas įspūdis, o antrajam prireiks kontempliacinių pastangų ir tiesiog grožėtis formos ir spalvos kompozicija.