Po lietaus

Ilona gimė 1961 m. Plungėje. Baigusi Šiaulių universiteto dailės fakultetą, studijavo Vilniaus Dailės akademijoje meno terapijos metodų taikymą. Nuo 1999 m, Ilona yra LDS narė

Surengė virš 30 personalinių parodų: Lietuvoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Suomijoje. Sėkmingai su savo tapybos darbais dalyvavo įvairiuose meno projektuose, grupinėse parodose ir pleneruose: Indijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Bulgarijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje.

Jos kūrinių įsigijo privatūs meno kolekcionieriai visame pasaulyje: Kanadoje, Izraelyje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir kt. šalyse.

2018 m. įkūrė Panevėžio saviugdos klubą „Auk“. Kūrybinį, projektinį darbą derina su pedagoginiu - Panevėžio Vytauto Žemkalnio humanistinėje gimnazijoje dėsto dailę, savo įspūdžiais, patirtimi visada mielai dalinasi su mokiniais, kolegomis.

„Vaikystė prabėgo Plungėje, tėvelio pastatytame gražiame name su kolonomis, gėlynais išpuoselėtoje aplinkoje. Dažnai su broliu ir tėvais laiką leisdavome nepaprastai gražioje Žemaitijos gamtoje. Gandingos piliakalnis man buvo ir liko gražiausia, brangiausia vieta, nuo kurios matėsi visas pasaulis su savo paslaptimis, žibuoklių nusėtais šlaitais. Mykolo Oginskio parkas buvo mano žaidimų aikštelė, jūra ar Platelių ežeras – beveik ranka pasiekiami. Visi mokslai mokykloje sekėsi labai gerai. Dailę pasirinkau lyg ir atsitiktinai – tėtis pagyrė vieną antikinės skulptūros piešinį. Manau, kad būtent Jo įvertinimas nuvedė mane meno keliu. Dailės fakulteto studijas Šiaulių pedagoginiame institute baigiau su pagyrimu.  Diplominio darbo vadovas dėstytojas R. Buivydas nukreipė pastelės, peizažo link. Paskyrimas atvedė į Panevėžį. Pradžia buvo labai sunki: gimus pirmai dukrelei – trys metai bemiegių naktų, ankstyvos, valandą trunkančios kelionės autobusu į darbą. Po pamokų, po būrelių, duobėtu keliu vakarop grįždavau į kaimą. Butas buvo šildomas krosnimis, vanduo – šuliny, tualetai – lauke. Bet užtat kokia laimė po trijų metų buvo atvažiuoti į miestą, į naujus savo namus. Tapiau kiekvieną laisvą minutę, nes tai buvo mano laimės akimirka, kad galėjau stebėti ir perteikti pamatytą pienės trapumą, palinkusį obels siluetą, iš rūko atbėgantį kelio vingį. Atsivėrus sienoms buvau pakviesta su pastelėmis į Vokietiją, vėliau Suomiją. Darbai pakliuvo į pasaulinę parodą Olandijoje, vėliau į Pietų Korėją. Įstojus į Lietuvos Dailininkų sąjungą, atsivėrė naujos galimybės – tarptautiniai plenerai, kai menininkai iš viso pasaulio kartu kuria, bendrauja. Tai – neįkainojama patirtis, kuria mielai dalinuosi su savo mokiniais Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Apie 20 metų kūriau tik pastele. Jos pasklido, tarsi išskrido į platų pasaulį, į privačias kolekcijas Kanadoje, Izraelyje, JAV, Australijoje, Ispanijoje. Galėčiau šalis vardinti ir vardinti. Neišsaugojau jų visų nuotraukų, daugumos nepamatysit šioje knygoje, bet džiaugiuosi, kad jos gyvena žmonių namuose,  tarsi mažos, nuostabios mano gyvenimo akimirkos. Dabar tapau aliejumi, akrilu, taip lengviau, saugiau eksponuoti, transportuoti darbus. Keičiasi technikos, o įprotis padėti drobę ant žemės, ne tik ant molberto, liko. Man patinka atsiklaupus ranka liesti drobę, ne vien teptukais, pirštais švelniai dengti dažus. Nuo pat vaikystės buvau uždara. Tik gamtoje mačiau begalinę Kūrinijos harmoniją, jaučiausi mažytė tobulai sukurtos visatos dalelė. Tik po daugelio metų pavyko atsiverti. Tada mano gyvenimas pasikeitė. Tikiu, kad visas pasaulis, sutikti žmonės su visomis šviesiomis, tamsiomis spalvomis ir atspalviais atspindi mane. Kelionėse į Indiją, Rozalimą, Izraelį, Šventąją, Ispaniją, Italiją, Plungę, Turkiją, Veisiejus sutikti žmonės, vaizdai tampa mano savasties dalimi, kad nėra atsitiktinumų, turiu viską, ko reikia mano kelionei. Studijuojant meno terapiją Vilniaus dailės akademijoje dar giliau ir stipriau suvokiau, kokią didelę reikšmę žmogaus sveikatai turi gamta, menas, emocijų išraiška. Visi dabar kalba apie sveiko maisto kultūrą. Taip. Tai labai svarbu kūnui. Taip pat labai svarbu kokį vaizdą įsileidi į savo sielą juk tai lieka visam gyvenimui. Paveikslas gali džiuginti, nuraminti, skatinti veikti ar liūdėti. Jis arba vaistas arba ... Reikia išmokti pajausti, kaip jis tave veikia. Visada jaučiu atsakomybę, nes žinau, kad paveikslo sukelta emocija veikia ne tik žiūrovą, stebėtoją, bet grįžta kūrėjui atgal šimteriopai. Man patinka jausti laisvę, būti menininke, mama, žmona, mokytoja, pasaulio žmogumi, paprastuose motyvuose pamatyti nepaprastą esmę. Gyvenimas toks gražus ir brangus. Dėkoju Panevėžiui ir visiems šviesiems žmonėms, kuriuos sutinku savo kely, labai branginu jus visus. Ypatingai dėkoju savo šeimai už palaikymą, gyvenimo skonį, galimybę kurti," - savo gyvenimo bei kūrybine patritimi dalinasi menininkė.

"Kam reikalinga tapyba? Kodėl daugelį šimtmečių gyvavusi, išgyvenusi krizes ir keisdamasi, ji išliko iki šių dienų? Viena iš priežasčių, tikriausiai, yra menininko sugebėjimas kurti pasaulius, būti Kūrėju. Ir tik nuo menininko priklauso, koks tas pasaulis bus, kokiu prasmingu turiniu jis užpildys naują savo paveikslo visatą. Tapyba jungia du pasaulius: idėjos ir objektyvios realybės pasaulį. O žiūrovas šioje visatoje tampa keliautoju, išgyvenančiu autoriaus emocijas, prisipildydamas menininko kuriamų vaizdų. Ilonos Žvinakienės kūryba – tai tarsi kelionė į laimės visatą. Žvelgdami į paveikslus, jaučiame įkvepiantį pavasario lengvumą, begalinį žydinčių laukų svajingumą ir ramybę, vasaros gėlių aistrą ir ryškumą, saldų bučinio švelnumą, meditatyvų vėsaus miško paslaptingumą, marių vandens gaivą, šiltos saulės auksą. Kiekvienai emocijai išreikšti ji pasirenka savo siužetą, motyvą ir juos įkūnija naudodama įvairias išraiškos priemones: beribį ekspresyvumą, kuris atveda žiūrovą nuo visiško atitrūkimo nuo tikrovės iki išskirtinio kaligrafinio – linijinio vaizdavimo, priartinančio jį prie apčiuopiamo daiktiškumo. Dažų potėpiai ant drobės dedami taip meistriškai, kad žiūrėdamas į juos, patiri didžiulį malonumą grožėdamasis sukurtu realaus pasaulio atvaizdu. Tapybos technikų įvairovė netrukdo žiūrovui pajusti iš paveikslų transliuojamą pozityvių emocijų sklaidą, kartu demonstruoja aukštą tapytojos Ilonos Žvinakienės profesionalumą ir talentą, retai šiuolaikinėje tapyboje pasitaikančią turinio ir formos harmoniją. Turėdama Dievo dovaną pamatyti grožį, ji tuo naudojasi, tapydama savo gimtojo krašto gamtos motyvus ir perteikdama būties džiaugsmą begalinėje jos įvairovėje." (Marina Čekmariova (filosofijos daktarė, „Amres Art“ HAI partneris, menotyrininkė, meno kritikė, meno istorikė, (Sankt Peterburgo „Ermitažas“)

"Menininkės tapybos darbuose impresionizmo apraiškos susipina ir su realizmu, ir su simbolizmu. Ilonos nutapytuose paveiksluose tam tikri siužetai pirmame plane iškyla tartum realistiški, tačiau akylesni žiūrovai juose pastebės ir subtiliai paslėptų siužetų. Akyliau įsižiūrėjus tapybos darbuose medžiai tampa žmonių figūromis, jų šakos – žmonių rankomis, kalvos ir kalnai slepia žmogaus veidus, o gėlės, nutviekstos saulės šviesos, pavirsta į abstrakčius, preciziškai išreikštus spalvų miražus. Visa tai žiūrovui leidžia pasinerti į Ilonos tapybos pasaulį ir ieškoti jame paslapčių, kurias menininkė išreiškia jautriais teptuko prisilietimais. Būtent toks daugiaplanis ir originalus autorės tapybos siužetų pobūdis skiria ją iš šiuolaikinių Lietuvos tapytojų." (menotyrininkas Evaldas Vilkončius)