Jausmų Supančiota

Esu viduriniosios kartos Lietuvos dailininkas. Kartos, kuri pirmoji po ilgų okupacijos ir cenzūros metų gali laisvai užsiimti kūryba. Aš, kaip menininkas, tai labai vertinu. Mano pasaulėžiūra susiformavo lūžio metais, tuo metu, kai keitėsi santvarkos. Kai prisimenu to laikotarpio save, negaliu nesistebėti – kiek tuo metu buvo idealizmo, tikėjimo kažkuo geru, šviesiu. Matyt tai ir atnešė į mano paveikslus naivumą, romantizmą, šviesą, švaraus kolorito paiešką. Save apibūdinčiau kaip romantinio siurrealizmo atstovą. Savo darbuose nesistengiu šokiruoti ar gąsdinti žiūrovo, o bandau perkelti žiūrintįjį į kitą realybę, meninėmis priemonėmis megzti dialogą su žiūrovais.

Mano kūryba yra realistinė, bet man nepatinka vaizduoti gamtą ir daiktus tokius, kokie jie yra. Aš transformuoju realybę, sukuriu savitą, meninį pasaulį, kuriame sąveikauja gyvūnai, gamta ir daiktai. Mano paveikslų gyvūnai yra personažai, kurių pagalba aš komunikuoju su žiūrinčiuoju į paveikslą. Dažniausiai gyvūnai-personažai žiūri į jus, jie nori kažką pasakyti, jie kalba akimis. Gamta mano darbuose irgi netiesiogiai atvaizduota, bet transformuota, pritaikyta konkrečiam meniniam sumanymui. Transformuotas personažas, perdirbtas gamtos motyvas sukuria siurrealistinį vaizdą, siurrealistinį pasaulį. Tai lyg pabėgimas nuo realybės realistinėmis priemonėmis. Tai sapno kūrimas kai tu nemiegi.

Mano darbo dienos pradžia banaliai neįdomi. Tiesiog aš atsikeliu ryte, išgeriu kavos ir einu į dirbtuvę, kaip aš sakau, einu į darbą. Niekada nelaukiau kažkokio įkvėpimo, kuris mane nuvestu iki molberto. Viskas vyksta atvirkščiai, iš pradžių tiesiog atsistoju prieš tuščią drobę, ar pradėtą paveikslą ir tai mane užveda, atsiranda noras kažką padaryti, kažką sukurti, matyt, tuo metu ir ateina tas įkvėpimas. Labai mėgstu tapyti skambant muzikai. Muzika turi būti rami, ne tranki, kad netrukdytų koncentruotis į paveikslą. Taip pat mano dirbtuvėje pilna popierių, kurie mėtosi ant žemės arba guli tvarkingai sudėti kampe. Tai sumanymų archyvas, kuris yra labai svarbus, kad nepamiršti idėjos, kuri buvo stuktelėjusi į galvą.

Dažnai prieš pradėdamas naują paveikslą neturiu pavadinimo. Būna tik vizualinis sumanymas. Darbo eigoje aš susigyvenu su paveikslu, su personažu kurį vaizduoju. Tapydamas dažnai sugalvoju istorijų susijusiu su paveikslu, kitaip sakant aš sukuriu ne tik vaizdą ant drobės bet ir nedidelę istoriją. Dažnai tos istorijos būna ironiškos ar su humoru.