Kojūkai

2017 metais pabaigiau Vilniaus dailės akademiją ir gavau tapybos bakalauro laipsnį. 2018m. surengiau savo pirmąją personalinę parodą. Užaugau menininkų šeimoje - tėtis tapytojas, mama fortepijono mokytoja. Todėl nuo vaikystės mačiau kaip gimsta meno kūriniai. Jau būdama kelių metukų mėgau paišyti su pieštukais, tapyti su guašu. Kai naktį nesimiegodavo, mama mane palikdavo su pieštukų, guašų ir popierių krūva - taip prasidėjo mano kūryba. Baiginėjant vidurinę mokyklą, jau senai žinojau, kad būsiu menininke, todėl prieš stojant į akademiją, tris metus mokiausi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, jau ten supratau, kad kai tapau labai atsipalaiduoju ir gyvenu tarsi savame pasaulyje, mėgstu spalvas. Tapydama aš pamirštu apie buitį, kasdienius rūpesčius, susikuriu savo pasaulį ir esu labai laiminga.

Tapybos darbų ciklas “Šventė”

Šventę vaizduoju kaip asmeninės patirties pėdsakus ir egzistencinius individo išgyvenimus. Tapybos darbų ciklą vienija dekoratyvi, „plakatiška“, ryškaus kolorito kontrastais pagrįsta plastika, gimininga popartui, kai kuriais atvejais – ekspresionistinei, siurrealistinei tapybai, primenanti animacijos kadrus ar komikso piešinėlius. Tai įvairialypių šventės temai atstovaujančių vaizdinių grupė – cirko palapinių, akrobatinių triukų motyvai, stilizuoti vaizdai.

Tapau aliejiniais dažais. Darbuose naudoju ir anglimi užbrėžtus objektų kontūrus, norėdama išreikšti nerimastingus, dramatiškus šventės aspektus. Naudoju ne tik įprastą drobę, bet tapau ir ant medvilninių paklodžių, pati jas sukerpu, aptraukiu porėmius, tarsi atliepdama autobiografinei cirko gyvenimo tematikai, simboliškai atkartodama klajojančių artistų kasdienybę. Audinių raštų, faktūrų užtapymas, arba jų panaudojimas (kaip fono, linijos ar ornamento), išplečia mano tapybos darbų ribas, nes šiuo atveju remiuosi „gatavo“, rasto daikto panaudojimu.