Žydėjimas

1965m. gimęs ir užaugęs Srėbiškio kaime dailininkas, kaip pastebėsite pažvelgę į jo darbus, dažnai įkvėpimo ir idėjų semiasi iš gamtos, tobulos savaime.

Vytauto Laisono peizažuose nerasite jokios egzotikos, nei aukštų kalnų, nei įspūdingų uolų, nei nematytų augalų. Netgi priešingai - kraštovaizdis, kurį regime paveiksle, visiškai kasdieniškas, tas pats, kurį rastume vos išvažiavę už miesto, ir visgi kitoks. Atrodytų, tiek kartų matyti laukai, ežerų pakrantės, į tolumą bėgančios upės, bet Vytautas Laisonas net per pievą išbristam takeliui sugeba suteikti naujumo ir patrauklumo, nes mūsų gerai pažįstamą gamtą dailininkas mato kitu kampu.

Kartais, atrodo, dailininkas žvelgia į kraštovaizdį atsitūpęs žolėje, o kartais nuo aukštos kalvos, kartais iš po medžių paunksnės, o kartais įsibridęs į siaurą upelį. Kiekvienas peizažas čia ne tik dokumentuoja tikrovę, bet perteikia nuotaiką. Šiam tikslui visada pasitarnauja dangus ir vanduo. Papilkėjęs dangus ir net melsva žaluma primena tvankią vasaros popietę, kai tuoj prapliups lietus, o ežere atsispindintis giedras dangus - visišką ramybę. Vandens tema jungia visą autoriaus kūrybą, nesvarbu, ar tai būtų ežeras, ar upė, ar siauras upokšnis. Jis yra amžinasis gyvybės ir visa ko šaltinis.

Natūralu, kad autoriaus tapyboje dominuoja visa žalių ir mėlynų atspalvių gama, bet ji tokia neišsemiama ir natūrali, kad niekada nepabosta, o jų raminantis ir harmoningas derinys puikiai įsilieja į interjerą.