Vilniaus gotika

Liudvikas Daugirdas papildo šiuolaikinių tapytojų gretas, tęsdamas tapybos tradicijas, suformuotas tiek Lietuvos, tiek pasaulio impresionistų darbuose.  Jo darbų charakteringas faktūrinis potėpis ir dažnai kontrastingos spalvos sukuria tai, kas asmeniška ir individualu kiekvienam žmogui – įspūdį ir emocijas. Santūraus ir ekspresyvaus potėpio deriniai sukuria darnų paveikslų elementų ritmą ir skleidžia teigiamą energiją, suteikiančią žiūrovui harmonijos pojūtį. Nesusikoncentravimas į detales, o dėmesys tapomo objekto charakteriui ir esmei žadina vaizduotę, įtraukia į paveikslo erdvę ir provokuoja ją užpildyti individualia patirtimi. Drobių tradiciška, bet kartu ir savita, nes praturtinta netikėtais sprendimais, kompozicija apjungia tapomus objektus į dinamišką kūrinio audinį.      

Dailininko mėgstamiausias motyvas yra gamta, nes jo nuomone, ji padeda bręsti ir išsiskleisti žmogiškajai būčiai bei atveria kelius dvasinei dimensijai. Dailininko pasaulio matymas nėra kopijuojantis, gražinantis realybę ar ją transformuojantis, pataikaujant žiūrovui. Aplinka vaizduojama tiesiog kaip neatskiriama žmogaus būties dalis. Autorius neprisiriša prie stereotipų. Gėlių, medžių ir kitų gamtos motyvų dinamiškose ir plastiškose formose, spalvinėje paletėje jaučiama ekspresija ir vidinė laisvė. Dažnai pasitaikantis atspindžių vandenyje motyvas yra tarsi paties kūrėjo minčių ir jausmų atspindys drobėse - individualus ir nepakartojamas, todėl įdomus.