Sėdžiu prie langelio, žiūriu į sodelį

Esu menininkė, kurianti Vilniuje.

Tapybos kalba, tam tikra prasme, man kalbėti lengviausia. Šia raiška galiu perteikti savo vaizdinių pasaulį, kuris kartais atrodytų toks trapus ir miglotas, nugulęs ant drobės įgauna aiškų pavidalą. Mėgstu įvairius žanrus, tiek portreto, tiek peizažo. Neretai žiūrovai mano darbuose įžvelgia vaikystės temas. Štai vienas menotyrininkas gan taikliai apibūdino mano braižą: „Menininkė apie „infantilumą“ kalba ne tik per savo temas, bet ir iš dalies atkurdama „naivią“, paauglišką tapybos manierą.“

Kodėl aš tapau vaikystę? Nes tai įdomus praeities reiškinys, tai tikra ir kartu pakitę, praėjus tam tikram laikui. Viskas išlieka atmintyje, o tai sukuria iliuziją. Vaikystė įdomi savo spalvingumu, kurį aš perteikiu spalvomis, nuo tamsių iki šviesių. Kai kurie darbai man juokingi, kiti liūdni. Daug sukurtų personažų, o kai kurie iš vaikystės nuotraukų, jie perkelti į paveikslus. Kiekvienas darbas atspindi tikras arba išgalvotas istorijas, istorijas iš vaikiškų knygelių ir iš mano fantazijų.

Nuo 2016 metų esu surengusi kelias personalines parodas. Vilniaus dailės akademijoje įgijau dailės magistro ir bakalauro diplomus.