Galvoju norą

Laimonas Šmergelis yra dailininkas, vertinamas dėl savo išskirtinio braižo. Nesvarbu, kokį žanrą pasirinktų, visada matyti, kas jo autorius, nes daugiau niekas taip nesujungia realistinės tapybos amato ir nežabotos fantazijos.

Nors dailininkas atviras įvairioms idėjoms, pastaruoju metu dažniausiai renkasi portreto žanrą, tik užuot tapęs konkretų žmogų, verčiau vaizduoja charakterio bruožą ar nuotaiką. Atrodytų neįsivaizduojama, bet šie portretai labai universalūs ir kiekvienas juose galime atpažinti bent mažą dalelę savęs. Čia svarbūs ne tiek patys veido bruožai, kiek įvairiausios juos supančios detalės, kurioms tenka didžiausias prasminis krūvis. Jos virsta simboliais, įkūnijančiais tai, kas dedasi žmogaus viduje.

Didelė dalis tų portretų - vaikų. Dailininkas daug savo laiko skiria mažųjų meninių gabumų ugdymui ir akivaizdu, kad įkvėpimo dažnai semiasi iš jų. Tačiau L. Šmergelis vaikystę vaizduoja nenusaldintą ir varomoji jėga toli gražu ne tik sentimentai. Dailininkui vaiko veidas gražus ne tik tada, kai šypsosi. Autorius dažnai vaizduoja vaikus nuobodžiaujančius, susimąsčiusius, kartais liūdinčius. Vaikai jo paveiksluose įkūnija pamatines vertybes, kurias bręsdami pametame. Kartais net kyla klausimas, ar tai nėra mūsų vidinis vaikas, gyvenantis kiekviename suaugusiame.

Svarbiausia autoriui savo darbais perteikti vidinę būseną, idėją, todėl jis pats sako, kad labiausiai jį pati nustebina ir nudžiugina tie darbai, kurių imasi spontaniškai, be ilgų išankstinių apmąstymų. L. Šmergelio darbuose atsispindinčių vidinių būsenų spektras labai platus, tačiau  autorius sako niekada nevaizduojantis pykčio, vidinės tamsos. Menas skirtas aukštesniems dalykams.

Laimonas Šmergelis gyvena ir kuria Utenoje. Nuo 1990 metų dalyvauja parodose, meno projektuose ir mugėse.  Surengė daugiau kaip 60 autorinių ir sudalyvavo virš 200 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.