Medaus tėkmė

Ramūno Dagio kūrybinis kelias tęsiasi jau daugiau nei trisdešimt metų. Per visą tą laikotarpį kūryba praėjo daug etapų. Palaipsniui, nežymiai kisdama subrendo, atrado savitą braižą, skiriantį nuo kitų menininkų. Tačiau visuomet išliko balansuojanti tarp realistinio meno ir abstrakcijos.

Tapyba Ramūnui tarsi muzikavimas, kai teptukas jo rankose virsta muzikiniu instrumentu, kuriančiu drobėje melodingą muziką, tik jau ne natomis, o spalva. Tapydamas mėgaujasi linijų ir dėmių kompozicijomis, ieško šviesos, erdvės, pojūčio sintezės. Atspindi šviesą teikiančių spalvų kalbą. Energingi ir eksperimentiniai potėpiai įkvepia darbams gyvybės, jie spinduliuoja vidinę šviesą, ieškojimus, dinamiką.

Paveikslams būdingas vaizdo keliaplaniškumas. Vibruojančios spalvinės dėmės nepataikauja žiūrovui, priešingai - atveria savitą kūrinio suvokimo būdą. Ramūnas tapydamas nemeluoja pats sau, darbuose perteikia akimirkos įspūdžius, tai, ką tikrai pats „išjaučia“, subrandina ir „išspinduliuoja“ per savąją jausminę spalvinę prizmę.

Darbuose gausu daugiaprasmių objektų, kurie savotiškai transformuoja, iškraipo tikrovę, suteikiant jai originalumo, kitoniškumo. Linijų ir dėmių kompozicijose bei organiškose formose slypi pati paveikslo prasmė, netikėtumas. Suteikiama galimybė kitiems ir pačiam sau ieškoti ir atrasti tapytų objektų reikšmes, iš naujo perskaityti užkoduotas sąvokas, idėjas.

Menininko tapyba ekspresyvi. Per plačią spalvų gamą atskleidžiami potyriai, subtilios išgyventos būsenos, nuojautos, vidinė harmonija, o kartais ir pačiam visai netikėti emociniai proveržiai. Atvira spalva ir ekspresyvūs brūkšniai darbuose padeda pagrindinį emocinį akcentą, daro juos ne nuobodžius. Tokia pasirinkta vaizdų abstrahavimo forma suteikia dar didesnę laisvę menininko emocijų proveržiui.

Menotyrininkė Vaida Tvarkutė