Svajonę tapyti, piešti turėjau visada, kiek save prisimenu. Bet dėl nepasitikėjimo savimi, laiko stokos šią svajonę buvau taip giliai nukišusi į pasąmonę, kad daugelį metų net buvau ją pamiršusi. Labiau rūpėjo studijos, šeima, vaikai, darbas, buitis.

Nors niekad neėmiau teptuko į rankas, buvau visada „šalia meno”. Taip jau lėmė gyvenimas, kad mano šeimos ir giminės beveik visos moterys šalia kasdienių darbų visada darė kažką gražaus - audė, mezgė, siuvinėjo. Buvo profesionalios tautodailininkės. Todėl ir man nesvetimi yra visi šie rankdarbiai. Užaugau tarp kalnų siūlų, raštų, audimo staklių, dažų ir spalvų. Tai buvo mano kasdienybė. 

Tapyti pradėjau neseniai ir ta pradžia buvo tikrai nedrąsi. Kad sumažinti nepasitikėjimą savimi, kad nereikėtų išradinėti dviračio, pirmiausiai, nutariau pasimokyti Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. Pradžiamokslis užtruko ketverius metus. Praleisti metai tarp Lietuvoje žinomų dailininkų man įrodė, kad aš ne tik galiu tapyti, bet ir tai, kad šis užsiėmimas man teikia laimę ir begalinį malonumą, kad tapyba nėra trumpalaikis susižavėjimas.

Baigusi mokslus dailės mokykloje, toliau gilinuosi į tapybos subtilybes, bandau išsiaiškinti meno paslaptis VDA KF. Dalyvauju pleneruose, parodose.

Tapybos darbuose galima pamatyti, kas mane supa, kuo aš gyvenu, kas džiugina.

Smagiausia tapyti gamtoje. Tik čia galiu matyti natūralių spalvų subtilumą, netikėtus spalvų derinius.