Man patinka, kai mano mintys atsiduria ant drobės ar popieriaus. Labai smagu, jei rezultatas patinka ir kitiems. Dar smagiau, kai kiti žmonės ima man pasakoti, ką juose mato, nes dažniausiai ne tą patį, ką aš pati.

Manau, menas ir yra apie tai – pamatyti savo realybę paveiksle, sukurtame kito žmogaus. Nemanau, kad reikia daug kalbėti apie tai, ką norėjai pavaizduoti ir kodėl. Nebent paveikslas būtų tiesiogiai susijęs su kokia nors istorija, kurią būtinai nori papasakoti. Galiausiai viskas susiveda tik į vieną kriterijų – patinka arba ne. Suskamba tavo realybė pamatytame paveiksle kažkokia paslėpta gaidele, arba ne. O visokios kalbos apie transcendentinės visatos klostes ir sielos virpesių šiurpuliukus tėra puikybė. Viskas kur kas paprasčiau – kaip kažkada sakė mano mokytojas – „piešiu sau paveiksliukus ir man gera“.  Pasakoti istorijas aišku irgi yra svarbu. Nepapasakotos istorijos, kaip ir nenutapyti paveikslai, tupi paskui pasąmonėje ir graužia lyg kokie kirminai obuolį.

Todėl, jei esi menininkas, nekurti yra daug sunkiau, net jei tavo sukurti dalykai neranda gerbėjų. Bet jei randa, tada, oi kaip būna smagu. Todėl, kaip gyvenimas yra labiau ištiktukas, negu daiktavardis, taip ir menas yra labiau būtinybė, negu prabanga. Bent jau man.