Esu teatro dailininkė, bet didžiąją laiko dalį pastaraisiais metais esu visų pirma mama. Mama trijų nuostabių mergaičių. Jos yra mano meno kūriniai ir mano inspiracijos.

Paveikslus kuriu iš kasdienybės grožio ir netobulumo. Jie pirma užgimsta viduje, mintyse.  

Spalvos, dėmės, linijos, faktūros – viskas spaudžiasi ir sluoksniuojasi. 

Užsimerkiu ir matau paveikslus. Ateina laikas juos perkelti ant drobės.

Iš pradžių aš siūnu. Siūnu iš audinių, iš senų rūbų ar patalynės skiaučių. Kai kurie audiniai nauji, dar kvepiantys gamykla, kiti – jau gyvenę savo gyvenimus, daug matę, kol galiausiai tapo nebereikalingi. Aš visus juos imu, dėlioju, prasiūnu, uždengiu, iškarpau, šitaip audinių likimą pakreipdama kitoniška linkme.

Po to kai siuvinys jau būna pasiūtas aš jį traukiu ant porėmio, gruntuoju, tapau ant viršaus akrilu arba aliejiniias dažais.

Kai kuriuose paveiksluose nėra dažų – jie „tapyti audiniais“.

Aš negaliu netapyti.

Tapydama koncentruojuosi į vidines būsenas. Stengiuosi rasti pozityvių būsenų. Skausmingas, griaunančias nuotaikas pasilieku sau. Tapau subtilius vidinius išgyvenimus. Mąstau  spalvomis, potėpiais, faktūromis.

Noriu, jog šie mano abstraktūs paveikslai puoštų namus, darbo vietas, viešąsias erdves. Noriu, jog jie džiugintų, nuramintų žmogų jo kasdienybėje.