Iš tapytojo Alvydo Bulakos kūrybinių dirbtuvių „Skelbimų lentos“: „Meno esmės kelias: širdis – siela – protas“, „Nėra žmonių, yra tik idėjos“, „Mylėk Lietuvą neiškreiptu būdu“, „Žmogus, kol gyvas, yra švelnus ir silpnas, o numiręs jis kietas ir tvirtas“, „Niekas tavęs geriau neužjaus už tave patį“...

Vieni sakinukai užrašyti begurkšnojant stiprią žaliąją arbatą, diskutuojant su bičiuliais, kiti sugalvoti dirbant arba parinkti įdėmaus skaitytojo, pajutusio bendrumą su kai kuriais Lietuvos ir pasaulio mąstytojais, rašytojais, dailininkais. Nors citatos, suprantama, tėra žaisminga pro forma. Apie dešimt metų gyvenęs Vokietijoje (kuris menininkas sakė: „Berlynas – pasaulio klynas“?), šiuo metu migruojantis tarp nykiai griūvančių Šančių kareivinių ir menais persisotinusio Paryžiaus, A. Bulaka neatsižada hipiškos jaunystės klajonių, jam artima bet kokių griežtesnių suvaržymų vengianti laisvės dvasia. Bent jau kol dailininkas nepaima į rankas teptuko... „Kai paveikslo tema susikoncentruoja galvoje, – sako tapytojas, – ji iš karto virsta vaizdais. Tada darbas virte verda, kunkuliuoja, prasideda sudėtingas, poetiškai jausmingas kūrybos procesas“.

Ir taip daugiau nei dvidešimt penkeri metai – nuo pirmosios parodos po studijų Vilniaus dailės institute.