Esi tik plunksna Kūrėjo rankose, brėžianti savo gyvenimo liniją balto, o kartais pilko popieriaus lape. Jame daugiausia tai, ko neišvysi akimis, bet kiekvienas esame to pilni: patirčių, išgyvenimų, atradimų, nuostabos, įsitikinimų, idealų, klaidų... ir galiausiai paties Dievo spindesio ir ramybės. Nes tik tuomet, kai esi ramus ir atviras, gali iš tiesų kurti. Kurti paveikslą, kurti gyvenimą, kurti ir iš naujo perkurti savo ir kito širdį. Tai didi paslaptis ir stebuklas, kuris mus ištiko, nes mes jau gimėme, jau gyvename. 

Gal pakaktų tik gyventi, tad kodėl dar ir piešiu? 

Matyt dėl to laiko, kuris sustoja, kai atidarau tušo buteliuką, tvirtai suspaudžiu plunksną, ir ranka tarsi pati ima sklęsti, brėždama vieną po kitos lengvas linijas. Telieka tik stebėti gimimą kažko naujo, tačiau kartu jau ir pažįstamo. Tavasis braižas neleidžia pabėgti, veržtis į svetimas teritorijas, bet kai negali būti kitoks, tiesiog mokaisi džiaugtis tuo, kas gimsta iš tavo rankų. Kai gimsta jau nebėra tik tavo. Belieka paleisti. 

Piešiu nuo mažens, baigiau Alytaus Dailės mokyklą, pasirinkau architektės specialybę, VGTU įgijau architektūros bakalauro ir magistro laipsnį. 2002-2009m prisidėjau leidžiant žurnalą „Naujas namas“, kuriame dirbau vyr. redaktore. Šiuo metu gyvenu ir kuriu Vilniuje. Piešimui dažniausiai naudoju spalvotą tušą, plunksną, teptuką.